Prieš šimtą metų prie Kauno miesto prijungtas Žemųjų Šančių rajonas praėjusiais metais buvo dažnai linksniuojamas viešojoje erdvėje, nes šio rajono gyventojai ne kartą kilo į mūšį prieš Kauno savivaldybę. Rajono bendruomenė visai Lietuvai priminė, kokia jėga tapti gali susitelkę gyventojai.

Šančiškių pastangos neliko be įvertinimo valstybiniu lygmeniu – Aplinkos ministerija Žemųjų Šančių bendruomenės atstovams įteikė geriausio metų urbanistinio kūrinio apdovanojimą – už susitelkimą ir aktyvius veiksmus ginant rajono vietos dvasią, išsaugant jo tapatybę ir unikalumą ateities kartoms.

Anuomet Žemieji Šančiai labiausiai buvo žinomas kaip pramoninis, pilkuma dvelkiantis rajonas, tačiau pastaraisiais metais jame menininkų pastangomis ėmė virti įvairiaspalvis kultūrinis gyvenimas ir būtent kūrybinės priemonės gyventojams tapo pagrindiniu įrankiu priešintis savivaldybės užmojams.

Portalas SA.lt pakalbino dailininkę ir Žemųjų Šančių bendruomenės vadovę Vitą Gelūnienę.

– Ką Žemųjų Šančių bendruomenei reiškia gautas apdovanojimas?

– Šis apdovanojimas yra pripažinimas, kad Šančių rūpesčiai dėl agresyvios urbanizacijos yra ne lokalios, bet globalios reikšmės problema. Komisija, kuri nominavo mūsų bendruomenę „Genius Loci“ apdovanojimui, parodė, kad Šančių urbanistinis paveldas yra reikšmingas visai šaliai. Tai yra paskatinimas mūsų bendruomenei saugoti vertingąsias savo rajono savybes, nes jos formuoja ne tik vietos, bet ir visos šalies identitetą.

[prenumerata mailpoet_form_id=”8″ bg_color=”#b1cbd9″  image_url=”https://sa.lt/wp-content/uploads/2022/01/pastatas.png” intro_text=”Svarbiausios” white_text=”architektūros, interjero ir paveldo” outro_text=”naujienos – nepraleiskite!”]

– Kuo jums asmeniškai ypatingi Šančiai?

– Kiekvienas Kauno rajonas turi savitą charakterį, kuris vertas pagarbos ir puoselėjimo. Šančiai nėra išimtis, tačiau man jie ypatingi tuo, kad tai yra mano aplinka, kurioje gyvenu jau daug metų. Kadaise šiame rajone apsigyveno mano protėviai, o aš įsikūriau jų paliktuose namuose. Ryšys su protėviais ir vis dar gyva istorija atmintyje skatina atsakomybę už aplinką ne tik man, bet ir daugeliui šio rajono gyventojų.

Šančių žmones jungia ne tik per kiemus nusidriekusios medžių šaknys, bet ir istorinės atminties ryšiai. Kai kalbu su savo kaimynais, tai galiu kartu su jais nuklysti į trisdešimtuosius metus ir ten atrasti begalę šiandien mus siejančių dalykų. Istorinės jungtys sukuria ypatingą šio rajono socialinį audinį, kuris turi savo unikalų charakterį. Tai, kas šiandien yra vadinama rajono identitetu, yra ne tik urbanistinis krantų gatvelių ir kareivinių miestelio savitumas, ne tik žemaūgė medinė architektūra, bet svarbiausia – šioje aplinkoje susiformavę žmonės ir jų kultūra.

Daugelį metų šis rajonas garsėjo kaip daugiatautis proletariato rajonas ir dažnai buvo minimas tarp pavojingiausių vietų Kaune, bet tiesa yra ir tai, kad šis rajonas išpuoselėjo daug iškilių asmenybių ir besididžiuojančių savo kilme šančiškių. Iki šiol Šančiai traukė naujakurius būtent todėl, kad jame buvo juntama vietos dvasia, kurią šiandien ketinama sunaikinti brutaliais urbanistiniais sprendimais.

– Kokia bendruomenių svarba miestui?

– Bendruomenė nėra objektas, bet nuolatinis veiksmas. Ji formuojasi ten, kur tam yra sąlygos, ten kur vietos gyventojai jaučia atsakomybę už tai, kas jiems bendrai priklauso: istorija, viešosios erdvės, materialus ir nematerialus kultūros paveldas. Rūpestis ir atsakomybė už tai, kas bendra, kuria ryšius tarp žmonių ir stiprina visuomenę. Šie ryšiai formuojasi tam tikrame urbanistiniame architektūriniame kontekste, kuris, savo ruožtu, daro poveikį socialinėms sąveikoms.

Urbanistinių taktikų pasirinkimas planuojant miestą, gali turėti lemiamą vaidmenį pilietinės visuomenės formavimuisi ir tuo pačiu, gali tapti manipuliavimo įrankiu neribotų galių siekiantiems asmenims. Kauno valdžia, braižydama miesto planą savo kabinetuose, nuosekliai kuria visuomenę, kurioje kiekvienas rūpintųsi tik tuo, kaip automobiliu įvažiuoti į savo miegamąjį, todėl pasitelkia tokias urbanistines taktikas, kurios pašalintų pilietinės visuomenės užuomazgas: mažina viešųjų erdvių prieinamumą, menkina jų estetiką ir saugumą, naikina vietos atminties simbolius ir ardo egzistuojančius socialinius audinius.

Vykdant su aplinka ir vietos kultūros paveldu nederančią plėtrą, bendruomenės silpnės visuose Kauno rajonuose, jų įtaka formuojant miesto veidą silpnės, o autokratinės valdžios galia proporcingai stiprės. Jei norime gyventi gyvame mieste, privalome kurti alternatyvą rajonų unifikacijai ir beveidiškumui, puoselėjant kiekvieno jų kultūrinę savastį, socialinius ryšius ir žmonių savivertę. Bendruomenės yra miesto gyvybės šaltiniai, kuriuos reikia ypač puoselėti, nes jų negalima sukurti dirbtinai. Šie šaltiniai gali vieni su kitais susijungti ir imti tekėti viena vaga, o reikalui esant jie gali ir susitvenkti. Kuo stipresnės bus Kauno bendruomenės, tuo galingesnės bus jų jungtys, o kuo jų daugiau, tuo horizontalesnė ir demokratiškesnė bus miesto savivalda.

– Kaip pastaraisiais metais keitėsi jūsų rajono vaizdas – tiek išorėje, tiek viduje?

– Pastarųjų metų rajono kaita pasižymėjo tuo, kad buvo itin palanki Kauno miesto mero verslo partneriams: jie iš rajono nusavino visuomeninės paskirties žemės sklypą su maniežu, įsigijo dalį mokyklos stadiono, privatizavo visuomeninės paskirties teritorijas, o Nemuno pakrantės rekreacinėje zonoje savo tikslams suprojektavo automobilių gatvę.

Vienaaukščiai medinukai keičiami neproporcingai dideliais daugiabučiais namais, kurių poreikis, mažėjant gyventojų skaičiui, yra labai abejotinas. Tikėtina, kad naujasis nekilnojamas turtas bus išpirktas prakutusių žmonių iš įvairiausių Lietuvos kampelių, kaip „saugi“ ivesticija, o tada viena dalis šios investicijos metų metus negyvais langais žvelgs į Nemuno vingius, o kita dalis bus išnuomota praeiviams ir turistams žvelti į merdinčio rajono agoniją.

Tokie pokyčiai nėra naudingi nei vietiniams gyventojams, nei apskritai Kauno žmonėms, nes iš jų atimamos viešosios infrastruktūros, bloginama gyvenamosios aplinkos kokybė, didinama automobilių tarša. Plėtra turi gerinti gyvenimo kokybę ir daryti miestą švaresniu bei gyvybingesniu, o ne priešingai. Pastarųjų metų Šančių urbanistiniai projektai ne tik nedera su kultūriniu rajono paveldu, landšaftu, architektūra, bet ir naikina Kauno bendrąjame plane nustatytus teritorijai būdingus saugotinus funkcinius miesto simbolius – su Nemunu jungiančią buvusio karinio miestelio, „Krantų“ gatvelių urbanistinę struktūrą bei medinę architektūrą.

– Kaip menininkė, jūs savo rajone keliate kultūros lygį. Pasisemti kultūros kauniečiai įprastai traukdavo į miesto centrą ir senamiestį, bet jūs kultūrą kuriate ir prikeliate rajono viduje. Kuo Žemieji Šančiai yra įdomūs kultūrine prasme?

– Senieji namai, kuriuose šiandien gyvena ketvirtos ar penktos kartos šančiškiai, saugo turtingus šeimos archyvus, beveik šimto metų architektūrą, inerjero detales bei kitas materialias ir nematerialias kultūros vertybes. Tai yra intymi kultūra, kuri vis dar nėra nutolusi nuo kasdienės praktikos. Tačiau viešoji infrastruktūra šiame rajone yra visiškai sunaikinta ir nuo nepriklausomybės laikų Šančiuose nebuvo sukurtas nė vienas socialinis-kultūrinis traukos centras. Rajono žmonių nutolimą nuo kultūros įstaigų sąlygoja ne tik geografija, bet ir visiškas Kauno bendruomenių finansavimo nutraukimas. Tai užkerta kelią įvairovei ir sudaro sąlygas kultūros monopolijai, kurią šiandien į savo rankas yra paėmusi oficialioji miesto kultūros platforma „Kaunas 2022“, tapusi miesto viešųjų ryšių įrankiu, platinančiu propagandą apie laimingą miestą.

Bendruomenės menas įgalina kurti alternatyvas vyraujančioms tendencijoms, nes jos skatina kiekvieno piliečio kūrybą, nepriklausomai nuo jo pajamų, išsilavinimo ir socialinio statuso. Bendra kūryba panaikina skirtumus, o jos vaisiais galima džiaugtis kartu su kitais.Tačiau tam reikalingos bent jau minimalios sąlygos – erdvė ir resursai. Būtent tai ir darau kartu su kitais bendruomenės nariais pastaruosius aštuonerius metus – stengiuosi puoselėti viešąją kūrybinę erdvę ir rūpintis kolektyvinės kūrybos resursais.

– Kokie šiuo metu didžiausi jūsų vadovaujamos bendruomenės rūpesčiai?

– Praėjusių metų balandžio mėnesį visuomenei buvo pristatyti Nemuno krantinės rekonstravimo Kaune projektiniai pasiūlymai, kuriais Šančiuose, skvero statusą turinčioje zonoje, numatoma nutiesti D1 kategorijos gatvę. Bendruomenė su tuo nesutiko ir surinko beveik 6 tūkst. parašų, kuriais buvo patvirtinta, kad šioje vietoje gatvė yra nereikalinga. Norėdami parodyti savo nepritarimą naujai gatvei, 700 žmonių išėjo į Nemuno pakrantę ir, sustoję toje vietoje, kurioje yra suplanuota gatvė, susikibo rankomis.

[su_quote cite=”V. Gelūnienė”]Kauno miesto valdžioje šiandieną yra ne politikai, besirūpinantys viešuoju interesu, o verslininkai, kurių tikslas – visiems priklausantį turtą paversti privačiu kapitalu.[/su_quote]

Vėliau apie 200 žmonių diskutavo grupėse apie pasiūlymus ir pastabas šiam projektui. Nė vienas diskusijos dalyvis nepasakė, kad šioje vietoje yra reikalinga gatvė, bet pateikė kitų idėjų, kurios galėtų pasitarnauti bendruomenės interesui, pavyzdžiui, pagerinti esamą dviračių ir pėsčiųjų tako infrastruktūrą ir automobilių parkavimo vietas. Pasiūlymai su pastabomis buvo įteikti projekto statytojui – Kauno savivaldybės administracijai ir projektuotojui, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta, o su bendruomene ir toliau nebuvo diskutuojama.

Vietoje dialogo su bendruomene Kauno valdžia pasiūlė karą: neteisingai apkaltino bendruomenės narius žemės užgrobimu, demonstravo nepagarbą čia gyvenantiems ir ilgus metus pakrantės zoną prižiūrintiems žmonėms, viešojoje erdvėje ėmė formuoti neigiamą nuomonę apie Šančių gyventojus, kurie, neva, savinasi Nemuno pakrantę ir neleidžia kitiems joje lankytis. Tokie veiksmai sukelia nepasitikėjimą valdžia ir sukuria visuomenėje didelę įtampą.

Urbanistinis rajono charakterio naikinimas ir gyvenimo sąlygų bloginimas kelia grėsmę bendruomenės išlikimui. Bendruomenė išnyks, kai bus sunaikinta tapatybė, sąlygojama jos kultūrinio paveldo ir jai charakteringos aplinkos. Valdžia, kuri priima miestui svarbius sprendimus, tinkamai neinformavusi ir neįtraukusi gyventojų į sprendimų priėmimus, prisideda prie bendruomenių naikinimo.

– Kaunas pastaraisiais metais liaupsinamas dėl proveržio, tačiau tuo pat metu miesto valdantieji kaltinami demokratinės santvarkos griovimu. Žemųjų Šančių gyventojai tai tarsi dar labiau išryškino. Kaip manote, kokios savivaldybės veiksmų priežastys – tai sąmoningi veiksmai, o galbūt jie tiesiog kyla iš neišprusimo?

– Kauno miesto valdžioje šiandieną yra ne politikai, besirūpinantys viešuoju interesu, o verslininkai, kurių tikslas – visiems priklausantį turtą paversti privačiu kapitalu. Daugelis naujų investicijų į miesto plėtrą yra finansuojamos Europos Sąjungos projektų, bet medžių naikinimo pavyzdys puikiai iliustruoja, kaip net ir šiuose projektuose sėkmingai įgyvendinima užduotis ne gerinti infrastruktūrą, bet (įsi)pasisisavinti pinigus. Investicijos į miesto plėtrą bus naudingos tik tada, kai jos tenkins tikrą gyventojų poreikį ir tarnaus ne privačiam, bet viešajam interesui.

– Ar galime teigti, jog Žemųjų Šančių bendruomenę suvienijo savivaldybės arši urbanizavimo politika?

– Bendruomenės vienijasi keliais atvejais: pirma – kai jos narius sieja tam tikra problema, antra – kai jos narius sieja draugystės ryšiai užmegzti per poilsį, kūrybą ir darbą. 2014 metais Šančių bendruomenę suvienijo viešosios erdvės „Kopūstų laukas“ problema. Tuomet aktyvistai ėmė tvarkyti didžiulę apleistą teritoriją, o susivieniję per darbą, vėliau ėmė joje kurti šventes, dar vėliau buvo sukurta kasmetinė kultūros šventė „Šančinės“, surengtas Šančių paradas, kuriama bendruomenės opera. Kolektyviniai darbo ir kūrybos veiksmai suformavo bendruomenės įgūdžius organizuotis ir efektyviai telktis.

Užsimezgę tarpusavio ryšiai palengvina bendruomenės mobilizavimąsi iškilus grėsmei. Bendra kūrybos ir darbo patirtis atskleidžia skirtingus žmonių gebėjimus, o tai padeda veiksmingiau pasiskirstyti užduotimis ir efektyviau atlikti reikiamus darbus siekiant bendrų tikslų. Prielaidos bendruomenės susivienijimui bus tol, kol institucijos nesiims veiksmingai spręsti socialinių, kultūrinių, ekonominių problemų ir jų pasekoje atsirandančios gentrifikacijos.

– Kas lemia jūsų bendruomenės balso girdimumą?

– Žemųjų Šančių bendruomenės balso atpažįstamumą nulemia kūryba ir menu paremta kalba. Pastaraisiais metais sukūrėme Balzaminės tuopos šventę, bendruomenės operą „Kopūstų laukas“, suorganizavome piketą prieš automobilių plovyklos statybą, pasipriešinimo Nemuno krantinės gatvės projektui akcijas: rankų susikabinimą „Nemuno kelias“, viešą diskusiją apie naujos gatvės poreikį, būgnų eitynes už demokratiją Kaune, ekologinį žygį baidarėmis, paminėjome pilietinio pasipriešinimo dieną, kurios metu pasirašėme bendruomenių deklaraciją, performatyvų deklaracijos įteikimą miesto merui, šventėme Kaimynų dieną, kultūros šventę „Šančines“ ir t.t.

Visos šios akcijos pasižymėjo kolektyviniu kūrybos procesu ir originalia menine išraiška. Mūsų akcijose kūryba ir menas susipina su politika ir pilietiškumu, todėl tai nėra tik pasipriešinimo akcijos, bet ir džiugus, apjungiantis bei gaivinantis kūrybinis procesas.

– Kaip vertinate Kauno mero planus prijungti dalį Kauno rajono?

– Kai Šančiams buvo nuleisti Nemuno krantinės rekonstravimo projektiniai pasiūlymai, nusprendėme pasinaudoti LR vietos savivaldos įstatymo 41 straipsniu ir įgyvendinti apklausos paskelbimo iniciatyvos teisę. Nurodėme apklausai teikiamo klausimo tekstą bei apklausos teritoriją, kuriai aktuali Nemuno krantinės gatvė – tris rinkimines Žemųjų Šančių apylinkes. Tačiau Kauno miesto administracijos direktorius, užregistravęs iniciatyvinę apklausos grupę, dovanų jai dar įteikė nesunešiojamas klumpes: dviejų mėnesių laikotarpyje apklausą įgyvendinti ne Žemųjų Šančių, bet viso Kauno miesto teritorijoje.

Rajono susijungimo su miestu klausimas yra žymiai didesnio masto sprendimas, nei Nemuno krantinės gatvės statyba, kuriame privalo dalyvauti abi šalys – ir miestas, ir rajonas, tačiau Kauno meras apklausą ketino atlikti tik rajone, be to, iš anksto pranešęs apie savo poziciją balsų nusipirkimo klausimu. Abiem atvejais matome tipiškai autokratiškus, savo rinkėjams neatskaitingos Kauno valdžios veiksmus.

– Kokie kiti įrankiai gali padėti gyventojams kovoti už savo teises?

– 2001 m. Lietuvoje buvo ratifikuota Orhuso konvencija, suteikianti kiekvienam visuomenės nariui teisę gauti informaciją ir dalyvauti priimant sprendimus aplinkosaugos klausimais bei teisę kreiptis į teismą, o 2017 m. Lietuvoje buvo pasirašyta Faro konvencija, įtvirtinanti neatsiejamą piliečių teisę į kultūros paveldą bei teisę pripažinti individualią ir kolektyvinę atsakomybę už kultūros paveldą. Šios įstatyminės priemonės įgalina bendruomenes telktis ir užkirsti kelią grobuoniškai urbanizacijai.

Turime siekti, kad Lietuvoje būtų nedelsiant ratifikuota Faro konvencija bei efektyviai įgyvendinama Orhuso konvencija ir nuosekliai kurti teisinę praktiką, ginančią pilietinės visuomenės interesus. Susitelkdama ir saugodama vietos dvasią, bendruomenė siekia tvarios urbanistinės plėtros, kuri įmanoma tik dalyvaujant visiems suinteresuotos visuomenės nariams.

– Ką patartumėte gyventojų bendruomenėms, kurios nėra patenkintos vietinės valdžios planais? Veikli bendruomenė gali nuversti kalnus, tačiau taip pat svarbu ir tos bendruomenės savimonė – idėjos, kurios ją veda į priekį, nes, sutikite, Lietuvoje pasitaiko atvejų, kuomet gyventojai nepasitenkinimą reiškia apimti tam tikros kolektyvinės isterijos.

– Jeigu gyventojai nepasitenkinimą reiškia apimti isterijos, vadinasi jie per ilgai buvo kantrūs, per ilgai nuolaidžiavo ir kentė priespaudą, per ilgai negynė savo teisių. Isterija leidžia žmonėms pasireikšti ir, vien todėl, tai yra geras ženklas. Užslopintos problemos niekur nedingsta, jos pratrūksta nepaisant to, kad iš viešųjų erdvių yra eliminuotos emocijos, nepaisant pastangų problemas uždengti nesaikingu vartojimu. Tam, kad žmonės be isterijos ir kultūringai spręstų problemas, reikia nuolat praktikuoti viešą jų sprendimo būdą.

Tačiau iš miesto atiminėjant viešąsias erdves, o vietoje to kuriant jų imitacijas prekybos centruose, mes niekada neišmoksime spręsti problemų civilizuotai. Viešoji erdvė yra viena pagrindinių sąlygų vystytis pilietinei visuomenės savimonei, todėl kiekviena bendruomenė turi turėti tokią vietą, kurioje būtų sakoma tai, kas galvojama ir girdimos skirtingos nuomonės.

Turime siekti, kad bendruomenės ir darni aplinka taptų visų Lietuvos miestų politikos prioritetu, kad viešasis interesas būtų aukščiau už privatų, kad dialogą imituojantis administracinis biurokratizmas taptų gyvu pokalbiu tarp lygių žmonių.