Jeigu padidės elektros galios poreikis, reikės papildomų kabelių, statyti naujas transformatorines, o tai reikalauja nemažų investicijų. Atsinaujinantys energijos šaltiniai irgi nepadengs viso šilumos poreikio. Galima įsirengti biokuro katilą, bet kur laikyti kurą? Juk nėra kur statyti automobilių, įrengti vaikų žaidimų aikštelių, o dar papildoma aplinkos tarša“, – svarstė G. Šiupšinskas.
Pašnekovas priminė, kad Skandinavijoje gyventojų požiūris į CŠT gerokai skiriasi – čia žmonės neabejoja CŠT nauda. „Lietuvoje šiuo metu daugiau kaip 50 proc. vartotojų prisijungę prie centralizuotų šilumos tinklų. Problema ta, ar sugebame išnaudoti CŠT privalumus“, – pabrėžė VGTU docentas.
Pavyzdžiui, Danijoje šilumos ūkiu rūpinasi komunos. Kasmet katilinės prižiūrėtojas siunčia ataskaitą visai komunai ir siūlo sprendimų, kaip būtų galima sumažinti išlaidas šildymui.
Sprendimas vienam namui
Ar atsinaujinantys energijos šaltiniai galėtų tapti rimtu konkurentu CŠT? G. Šiupšinskas pripažino, kad jie galėtų išspręsti tik konkretaus daugiabučio problemas. Išeitis – kuo labiau sumažinti šilumos naudojimą apšiltinant daugiabučius arba mažinant šilumos kainą, t. y. pereinant prie biokuro. Tam, G. Šiupšinsko teigimu, trūksta valstybės dėmesio ir ilgalaikių sprendimų.
„Negalime vieną dieną sugalvoti, kad mums čia ir dabar reikalinga biokuro katilinė. Dujų kainai staiga nukritus 30 proc. kiltų klausimas, ar ji apskritai atsipirks“, – komentavo pašnekovas. Tiesa, naujai pastatytos biokuro katilinės galėtų prisidėti ne tik prie mažesnės šilumos kainos – būtų sukuriama naujų darbo vietų, mokami mokesčiai valstybei.
KTU doc. dr. J. Gudzinskas palaiko gyventojų iniciatyvą naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau pataria visuomet įvertinti galimas papildomas išlaidas. „Tarkime, daugiabutis stovi už 100 metrų nuo šilumos tiekimo magistralės. Papildomai įsirengus kitą energijos šaltinį, pavyzdžiui, geoterminį šildymą, centralizuotų šilumos tinklų tiekiama šiluma gyventojai naudojasi keletą dienų per mėnesį. Termofikacinis vanduo vamzdyje atvėsta. Kadangi šilumos tiekimo taisyklės reikalauja, kad namo įvade būtų palaikoma ne mažesnė kaip 65–70 laipsnių vandens temperatūra, šilumininkai imasi priemonių, kad vanduo visą laiką cirkuliuotų ir įvade būtų pakankamai karštas. Išeina taip, kad šilumininkai eikvoja šilumą ir pinigus tam, kad kompensuotų šilumos nuostolius vamzdyne ir įvade palaikytų reikiamos temperatūros vandenį. Suprantama, namo gyventojai privalo šias išlaidas kompensuoti – susimokėti rezervinį mokestį. Tuomet ir kyla nesusipratimų tarp gyventojų ir šilumos tiekėjų“, – dėstė docentas.
Mažesnių sąskaitų nesulaukia
Su panašia situacija susidūrė Didlaukio gatvėje esančio daugiabučio gyventojai. Jie pirmieji Vilniuje įsirengė saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti. Įsirengę saulės kolektorius vilniečiai tikėjosi gauti gerokai mažesnes sąskaitas, tačiau jau kurį laiką karšto vandens tiekėjui moka už visą sunaudojamą karštą vandenį, mat neturi pasirengę šilumos paskirstymo vartotojams metodikos. Gyventojams siūloma laikina išeitis – visiems vienodai sumažinti vadinamąjį gyvatuko mokestį. Gyventojai nenusileidžia: jų teigimu, parengti reikiamą metodiką – valstybės reikalas.
