Kasmet prie centralizuotų šilumos tinklų prisijungia vidutiniškai apie 6 tūkst. naujų vartotojų, o tai sudaro beveik 1 proc. bendro vartotojų skaičiaus. Šiuo metu prie centralizuotų šilumos tinklų yra prijungta apie 17 tūkst. daugiabučių.
Vieniems nauda, kitiems – problemos
Kauno technologijos universiteto (KTU) Šilumos ir atomo energetikos katedros doc. dr. Juozas Gudzinskas priminė, kad 2004–2006 metais praktiškai visose savivaldybėse buvo parengti specialieji šilumos ūkio planai. Specialistai nustatė, kad decentralizavus šildymą net mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Garliava, ar atskiruose gyvenamuosiuose didmiesčių rajonuose gerokai išaugtų pažeminė azoto oksidų koncentracija.
„Apie visišką decentralizaciją galbūt būtų įmanoma kalbėti apšiltinus daugiabučius namus bei kitus pastatus. Žinoma, reikėtų pakartotinai atlikti teršalų sklaidos aplinkoje skaičiavimus, kad būtų užtikrinta žmonių teisė gyventi sveikoje aplinkoje. Akivaizdu, kad pavieniams namams atsijungus nuo centralizuotų šilumos tinklų aplinkosaugos situacija drastiškai nepablogėtų, bet reikėtų nepamiršti, kad tuomet likusiems gyventojams išaugtų šildymo kaina“, – priminė pašnekovas.
Atsisakiusieji šildytis centralizuotai turi galimybę pasistatyti bendrą katilinę visam namui arba atskiruose butuose. Pavyzdžiui, Vilniaus Santariškių mikrorajone kai kuriuos naujos statybos daugiabučius gyvenamuosius namus šildo individualios dujomis kūrenamos katilinės, tačiau čia pagaminamos šilumos, dr.
J. Gudzinsko teigimu, kilovatvalandės kaina yra didesnė, negu perkant iš miesto šilumos tinklų.
Apsisprendus bute įsirengti šildymo katilą papildomos investicijos vien vamzdynams, esantiems bute, pakeisti gali siekti 6 –10 tūkst. litų. Tad, anot specialisto, nors lietuviui ypač svarbus nepriklausomumo jausmas, galimybė šildytis kiek nori ir mokėti tik už šilumos kiekį, kurį sunaudoji, decentralizacija nėra panacėja.
CŠT propaguojamas Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje – čia šilumai gaminti naudojamos gamybos atliekos. Lietuvoje nuo 1998-ųjų Kėdainių miestui šildyti kasmet patiekiama 90–120 tūkst. MWh šilumos energijos, išsiskiriančios įmonės „Lifosa“ gamybos procesuose.
Dalis CŠT vartotojų turi galimybę patys butuose reguliuoti šilumos naudojimą ir palaikyti norimą patalpų temperatūrą. Tai gali daryti naujų daugiabučių gyventojai, kurių butuose įrengti šilumos skaitikliai (LŠTA duomenimis, Lietuvoje tokių daugiabučių – daugiau kaip 600), arba daugiabučių gyventojai, kurių butuose ant kiekvieno šildymo prietaiso įrengti dalikliai ir termostatiniai ventiliai. Šiuo atveju toks šilumos reguliavimo būdas galimas ir naujuose namuose, kurių butuose įrengta tokia šilumos apskaita, ir senuose daugiabučiuose, kuriuose modernizuota vidaus šildymo sistema – subalansuoti šilumos srautai, ant kiekvieno šildymo prietaiso įrengti termostatiniai ventiliai ir šilumos kiekio apskaitos dalikliai. LŠTA duomenimis, tokių namų yra daugiau kaip 300.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos katedros doc. dr. Giedrius Šiupšinskas atkreipia dėmesį, kad norintieji kuo greičiau atsijungti nuo centralizuotų šilumos tinklų retai pasidomi techninėmis galimybėmis.
„Jeigu keli vieno kvartalo namai atsijungtų, kur jie prisijungtų? Galimybės ribotos: dujos, o jei jų nėra, lieka elektra – elektros įvado galia irgi ribota.
