Remiantis paskutinių dešimtmečių miestų teritorijų panaudojimo tendencijomis, Tarptautinės organizacijos ypač akcentuoja nepriimtiną ekstensyvią urbanistinę plėtrą, atkreipia dėmesį į reikšmingai mažėjančias neužstatytas gamtines teritorijas bei užimamas vertingas agrarines žemėnaudas.
Akcentuojama, kad kiekvienais metais daugiau nei 1000 km2 žemės ploto yra užimama įvairių pastatų, pramonės, transporto ir rekreacijos objektų statybai. Skaičiuojama, kad vien nuo praėjusio amžiaus penkto dešimtmečio, maždaug per 70–80 metų, Europos miestų užimamas plotas išaugo iki 78 %. Be to, pastebima, kad paskutiniaisiais dešimtmečiais urbanizacijos užimami plotai daugelyje Europos valstybių yra daug didesni negu jie būtų reikalingi naujai išaugančiam gyventojų skaičiui.
Visų šių neigiamų problemų sprendimui vis labiau tarptautiniu mastu keliami teritorijų tausojimo, darnių, tvarių, atsparių miestų formavimo tikslai, kurių pradžia jau gali būti siejama nuo 1987 m., kai buvo paskelbta Jungtinių tautų organizacijos ataskaita „Mūsų bendra ateitis“ (Our Common Future).
Šioje ataskaitoje pabrėžta, kad ekonominis augimas negali vykti atsietai nuo gamtinės aplinkos tausojimo, jos saugojimo, ignoruojant socialinius žmonių gerovės klausimus. Toks požiūris leido suformuluoti pagrindinius darniojo vystymo – ekologinį, socialinį ir ekonominį principus. Šiuo metu atitinkamai yra priimami vis nauji dokumentai bei deklaruojami vis aukštesni strateginiai tikslai, kurių svarbiausi susiję su kompaktiškų, gyvybingų, įvairioms grėsmės atsparių miestų kūrimu.
Nepaisant tokių deklaruojamų darniojo vystymo tikslų, mūsų šalyje dar išlieka nemažai abejotinų sprendimų. Tą pirmiausiai rodo savivaldybių bendrųjų planų rengimas, kuriuose nustatomas pagrindinės teritorijos vystymo kryptys.
Pastaraisiais dešimtmečiais savivaldybių bendruosiuose planuose suplanuota naujos urbanistinės plėtros teritorijų, kurios vidutiniškai sudaro 2-3 kartus didesnį plotą, nei šiuo metu yra užstatyta teritorijų. Tokia plėtra sudaro nemažas prielaidas šalies ekonominiam augimui, tačiau ar tai suderinama su darniu urbanistiniu vystymu?
Vertinant tokius planavimo sprendinius, reikia pastebėti, kad naujų užstatytų teritorijų Lietuvos žemės fondo ataskaitų 2002-2025 m. duomenimis, padidėjo nuo 187,9 tūkst. iki 248,5 tūkst. ha, kas sudaro 60,6 tūkst. ha arba 32 % padidėjimą.
Tuo tarpu gyventojų skaičius per tą patį laikotarpį pakito nuo 3,443 iki 2,890 mln., kas sudaro 0,553 mln. gyventojų sumažėjimą. Esant tokiai situacijai, užstatytų teritorijų plotas tenkantis vienam gyventojui padidėjo nuo 546 m2/gyv. iki 860 m2/gyv. Ir tai rodo nepriimtinas ekstensyvaus ir nekompaktiško teritorijų vystymo – urbanistinės driekos tendencijas.
planus, LR Teritorijų planavimo dokumentų registras, www.tpdr.planuojustatau.lt)
Vykstančius urbanistinės driekos požymius rodo stichiškai kuriami nauji gyvenamieji kvartalai be reikiamos susisiekimo, inžinerinės infrastruktūros, padrikai išdėstomi pramonės objektai, užimamos vertingos gamtinės teritorijos, užstatomos paežerės ir kiti vandens telkiniai, taip pat vykstančios statybos gamtinio karkaso, potvynių grėsmės teritorijose ir kt. Neatsitiktinai, Eurostato tyrimais (2018 m.) Lietuva buvo išskiriama kaip viena iš pirmaujančių šalių pagal vienam gyventojui tenkantį urbanizuotų teritorijų plotą.
Nors urbanizuotų teritorijų dalis, kuri sudaro apie ~6 % teritorijos dar nėra reikšmingai didelė, lyginant su kitomis Europos šalimis, pavyzdžiui, kaip Belgija ~12%, Olandija ~ 13%, Danija ir Šveicarija po ~ 8%, tačiau vertinant mūsų šalies gyventojų skaičių bei neigiamas demografijos tendencijas, toleruoti susiklosčiusio neatsakingo teritorijų planavimo negalima.
Vykstanti užstatomų teritorijų plėtros realizacija aiškiai parodo, kad urbanistinė situacija šalyje daugeliu atvejų yra nevaldoma, o deklaruojami darnios plėtros bei žaliojo kurso strateginiai tikslai nėra įgyvendinami. Priešingai, prie tokio proceso prisideda net tikslingai atlikti jau įtvirtintų teisinių reikalavimų „palengvinimai“, kai buvo pakeistos želdynų sistemos formavimo nuostatos, sumažinus želdynų pasiekiamumo bei jų teritorijų kūrimo poreikį.
Šios ir kitos teritorijų planavimo problemos kelia nemažą susirūpinimą daugeliui šios srities specialistų juo nuo 2007 metais visuomeninių organizacijų surengto pirmojo urbanistinio forumo. Bet esminių teigiamų pokyčių iki šiol dar nėra.
Už darniojo vystymo tikslų įgyvendinimą pagal savo funkcijas yra atsakinga Aplinkos ministerija, tačiau kaip rodo urbanistinė būklė ir savivaldybių bendrųjų planų rengimo procesas, minėta funkcija nėra užtikrinama. Viena pagrindinių šios problemos priežasčių yra tai, kad savivaldybių bendrieji planai rengiami iš esmės be reikiamos centrinės valdžios institucijų kokybinės kontrolės. Visi bendrųjų planų rengimo sprendimai – užduočių parengimas, rengėjo pasirinkimas, sprendinių derinimas ir tvirtinimas vykdomas pačios savivaldybės, tačiau neatliekant nei profesinio ekspertinio vertinimo, nei kito darniojo vystymo tikslų įgyvendinimo koordinavimo.
Šios situacijos pokyčiams vilčių nebent galėtų teikti Aplinkos ministerijos 2022 m. įsteigtas Urbanistikos padalinys prie Statybos sektoriaus vystymo agentūros, tačiau kol kas šio padalinio funkcijos teritorijų planavimo srityje taip pat gana ribotos. Todėl nepaisant pradėtos minėto padalinio veiklos, ir toliau vyksta pragmatinis teritorijų vystymas, paremtas trumpalaikės ekonominės naudos siekimu bei dažnai nulemtas siaurų grupinių ar net pačių savivaldybės vadovų interesų.
Remiantis patyrimu, galima teigti, kad Valstybės politikos šalies teritorijų tausojimo ir racionalaus naudojimo srityje – nėra. Tą rodo valdymo sistema nuo Seimo, Vyriausybės iki savivaldybių, kai aukščiausiuose valdymo lygmenyse nėra institucijų galinčių spręsti kylančius teritorijų planavimo ir urbanistinius klausimus, o savivaldybėse klesti nekontroliuojamas sauvaliavimas. Ir bendrai, kompetencijų trūkumą čia parodo dabartinės Vyriausybės formavimo eiga.
Todėl susidariusių problemų sprendimui iš esmės būtinas reikiamų specialistų sutelkimas bei sisteminis teritorijų planavimo valdymo pertvarkymas, užtikrinant šalies teritorijos tausojimo ir darnios urbanistikos sritį kaip prioritetinę Valstybės politiką.
Straipsnis parengtas remiantis architekto-urbanisto, KTU Architektūros ir statybos instituto Teritorijų planavimo centro vadovo, dr. Evaldo Ramanausko paskaita „Teritorijų planavimo klausimai, siekiant darnaus miestų urbanistinio vystymo“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra” / sa.lt rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Miestų atsparumas“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba ir UAB „ACO Nordic”.
