MKIC yra vienas reikšmingiausių Vilniaus miesto žinių ekonomikos branduolio – Saulėtekio slėnio – objektų, tiesiog slėnio karūna. MKIC yra europinio lygmens viešosios infrastruktūros objektas, nauja viešoji erdvė, kurios labai trūko visaverčiam universiteto miestelio funkcionavimui.
MKIC projektas ir jo įgyvendinimo profesionalumas – tai pavyzdys visiems ambicingiems užsakovams ir statytojams. Už architektūros meistriškumą ir išpildymą, kūrinio ryšį su aplinka, pažangių technologijų taikymą, reikšmę šalies urbanistikos bei architektūros raidai objektas jau įvertintas bendru Aplinkos ministerijos ir Architektų sąjungos apdovanojimu.
Todėl būtų sunku ką nors nauja pridurti, gal tik tai, kad nenaudojama studentų miestelio teritorija tapo gyva viešąja erdve, savotiškai monumentalia, estetiška ir nesudėtinga eksploatuoti. Pagrindinio erdvės akcento – pastato – architektūra moderni, tačiau neišsišoka iš aplinkos, o tai yra pamoka mūsų jauniems kūrėjams (architektams, plėtotojams), kurie dažnai projektuoja lyg tuščioje vietoje, nepaiso konteksto.
Imponuoja lakoniški, bet talpūs objekto interjerai, leidžiantys transformuoti erdves, pritaikyti jas ramiam moksliniam darbui, grupinei veiklai ar dideliems renginiams. Pastate vienu metu gali būti net 800 lankytojų, kurie biblioteką gali pasiekti pėstute, dviračiu ar viešuoju transportu, puikiai funkcionuojančiu pertvarkius viešojo transporto sistemą. Galima teigti, kad tai sėkmingas projektas vertinant darniąją plėtrą. Norisi tikėti, kad dirbdami tokioje išskirtinėje, humaniškoje aplinkoje studentai atsisakys nuosavų automobilių, kurių gausa nepuošia universiteto miestelio vaizdo, teršia aplinką.
