Bibliotekos, anksčiau laikytos šventais ir tyliais knygų archyvais, šiandien keičiasi – tampa visuomenės kultūrinio gyvenimo židiniais su naujomis technologijomis ir veiklomis. Lietuvos architektų sąjungos pirmininkės Rūtos Leitanaitės rengiamoje „Žinių radijo“ laidoje savo mintimis apie naująjį bibliotekų įvaizdį kalbėję sociologė Dalia Čiupailaitė ir architektas Matas Šiupšinskas svarstė, ar turėtų keistis ir jų architektūra.
[su_quote cite=”Dalia ČIUPAILAITĖ”]Viešųjų bibliotekų istorija labai įdomi. Nuo XIX a., kai buvo pristatytos pirmosios viešosios bibliotekos, nuolat persvarstoma jų koncepcija. Kartu keitėsi ir patys pastatai.[/su_quote]Tyrimo paskatos
Sociologė D. Čiupailaitė ir architektas M. Šiupšinskas atliko specialų tyrimą, kuriuo domėjosi nuo 2000-ųjų pastatytomis ir atnaujintomis Lietuvos bibliotekomis.
Specialistai aplankė devynias šalies bibliotekas. Tyrinėti jas ir jų architektūrą paskatino noras sužinoti, kaip pats vyksmas jose susijęs su pastatais ir jų erdvėmis.
„Viešųjų bibliotekų istorija labai įdomi. Nuo XIX a., kai buvo pristatytos pirmosios viešosios bibliotekos, nuolat persvarstoma jų koncepcija. Kartu keitėsi ir patys pastatai“, – teigė sociologė.
Kadangi buvo įgyvendinta bibliotekų modernizavimo programa, tyrinėtojus ypač domino, kaip po jos keitėsi Lietuvos bibliotekos.
Kilus idėjai pasižvalgyti po regionuose pasklidusias bibliotekas, labiausiai knietėjo aplankyti pavyzdžiu laikytinas Anykščių, Panevėžio, Utenos viešąsias bibliotekas.
Pasirenkant bibliotekas, ekspertams rūpėjo sužinoti apie jų architektūrinę estetiką, įrengtas erdves, interjerą, vidaus ir išorės sąsajas, vietą aplinkos kontekste.
Bibliotekų koncepcija
Atliktą tyrimą sudaro dvi dalys. D. Čiupailaitė labiau gilinosi į tai, kas biblioteka yra apskritai, kaip tarpusavyje susiję šios institucijos darbuotojai, lankytojai, knygos, renginiai ir pastato architektūra, ar ši atitinka kriterijus.
„Pirmiausia buvo įdomu atskleisti pačią bibliotekos koncepciją. Ar ji – tyla ir dulkės, ar atvira, demokratiška ir, kaip dabar madinga sakyti, kuo daugiau lankytojų įtraukianti žinių erdvė?“ – svarstė tyrinėtoja.
Sociologę domino, kaip organizuojama lankytojų patirtis vienoje ar kitoje erdvėje, kaip į jas patenkama, kaip kuriamos skaitymo atmosferos. Labai rūpėjo išsiaiškinti tylos ir garso santykį, šviesos situaciją.
D. Čiupailaitė stebėjo, ką veikia ir ką gali veikti bibliotekų lankytojai, kokių galimybių jiems suteikia architektūra. Buvo įdomu pamatyti, kaip šiandien keičiasi bibliotekininko profesija.
„Didelėse šiuolaikinėse bibliotekose madinga bibliotekininkus padaryti nematomus, galbūt išstumti į atokų kampelį, technologizuoti paslaugas, – atkreipė dėmesį sociologė. – Ir tai visiškai keičia mūsų skaitymo, žinių kūrimo, bendravimo ar kitas patirtis. Galiausiai žiūrėjome, ar pasiūlyta architektūra atitinka organizacijos norimas veiklas, ar pastatas netrukdo, netgi padeda ir jas papildo.“
Urbanistikos audinys
M. Šiupšinskas savo vaidmenį tyrime apibūdino kiek kitaip. Į bibliotekas jis žvelgė kaip į architektūros objektus, vertino jų erdvės išraišką, estetiką. Su kolege būta ir diskusijų dėl skirtingų požiūrių į tą patį pastatą.
Tai kokia ta šiuolaikinė biblioteka – skaitymo namai ar knygų archyvas, kultūros centras, o galbūt pramogų ar net komercijos erdvė?
„Visame urbanistiniame miesto audinyje bibliotekos pastatas yra išlikęs kaip vienas paskutinių nekomercinių viešųjų erdvių pastatų, kuriais bendruomenė gali tiesiog laisvai naudotis“, – komentavo architektas.
Anot architektūros žinovo, tai nėra muziejus ar teatras, kur, įsigijus bilietą, galima pamatyti konkrečią ekspoziciją. Tai vieta, kurioje gali būti, matyti kitus, rasti informacijos, kurios tau reikia, knygose, kituose leidiniuose ar atsisėdus prie kompiuterio.
Kadangi tai nėra nei prekybos centras, nei kavinė ar kita komercinė vieta su tam tikrais apribojimais ir taisyklėmis, pasak M. Šiupšinsko, bibliotekos, kaip didesnių galimybių vietos, miestiečiams svarbios savo lokacija ir pastato architektūrine išraiška, kuri praeiviui turėtų atskleisti, kokios tai paskirties pastatas ir kiek jis svarbus miestui.
Intensyvios paieškos
D. Čiupailaitė teigė, kad, nagrinėjant mokslinę profesinę bibliotekų architektūrą, net ir populiariąją, labai juntamas krizės diskursas. Jis prasidėjo tuomet, kai internetas tapo prieinamas daugeliui vartotojų. XXI a. pradžioje kartu su socialinių tinklų plėtra jis tapo dar intensyvesnis, nes bibliotekos ėmė aktyviau ieškoti naujos veiklos.
„Bibliotekos keičiasi siūlydamos savo paslaugas. Įvaizdis, kad biblioteka yra tyla ir dulkės, galbūt sukonstruotas. Tai, kad bibliotekos smarkiai kinta, yra ir gerai, ir blogai. Matau tendenciją jas paversti komercinėmis vietomis ar netgi naikinti knygas“, – pasakojo sociologė.
Šią tendenciją atspindi ir tokie šūkiai kaip „Biblioteka – ne vien knyga“, „Bibliotekai knygų nereikia“. Pavyzdžiui, JAV netgi statomos bibliotekos be knygų. Kas tai? Knygų buveinės tampa senoviškai vadinamais kultūros rūmais?
Tyrinėtoja mato dvi šių laikų bibliotekų veiklos kryptis. Viena jų – siekis renginiais ir patraukliu knygų pateikimu pritraukti kuo daugiau lankytojų, kita – bibliotekos savo išvaizda tampa tarsi knygynais. Užuot knygas sustačius nugarėlėmis į priekį, siekiama jas išdėstyti kitaip, patraukliau. Nacionalinėse bibliotekose daugiau dėmesio skiriama kultūros centro, o ne skaitymo vaidmeniui. Lietuvos regionuose, priešingai, skaitymui skiriama daug dėmesio, galbūt netgi didžiausias dėmesys.
Tyla ir dulkės?
Tai reiškia, kad bibliotekose dera ir menas, ir pragmatika? Kas jose svarbiau – grožis, įvaizdis, įspūdinga architektūra ar patogumas?
„Man dažniausiai užkliūdavo, kad bibliotekos pastatas savo išvaizda yra tarytum joks. Jam pritrūksta ambicijos, aiškios architektūrinės raiškos. Toks pastatas, manau, nepritraukia žmonių taip sėkmingai, kaip galėtų, ir iš dalies nėra tinkamas. Tas pats ir su erdvėmis. Dėl erdvės organizavimo, prieinamumo vienas pastatas patogesnis, kitas mažiau patogus. Juk estetiškos ir kokybiškos erdvės teikia komfortą ir malonumą jose būti“, – analizavo M. Šiupšinskas.
Architektui patiko erdvės Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Jos gana įspūdingos, įdomios stebėti. Juntamas vidaus ir išorės ryšys, santykis su miestu.
Tiesa, specialisto manymu, daug kas joje yra tarsi sustingę laike, prašosi atnaujinimo. Net ir, rodos, tokia smulkmena kaip elektros jungikliai įrengti nepraktiškai, atsitiktinėse vietose. Panevėžio biblioteka įsiminė ir dėl įėjimo, primenančio altorių tarp dviejų kolonų. Susidarė įspūdis, kad laiptais pakilsi pas bibliotekininką, tarsi valdovą, ir kažko paklausi tik jam nusilenkęs.
Viena bibliotekininkė svečiams ištarė: „Turi būti gražu, bet turi būti ir praktiška.“ D. Čiupailaitės nuomone, svarbūs abu aspektai. Estetika sukelia džiugesį būti erdvėje: tau malonu, gera, norisi joje būti ir sugrįžti. Deja, estetika bibliotekose pamažu nunyko. Gražiausių bibliotekų pavyzdžių ištakos – XIX amžius. Tuomet jos buvo puošiamos. Vėliau bibliotekas supaprastinus, jos tapo nykiomis tylos ir dulkių erdvėmis.
Stiklas ir šviesa
Ekspertai patvirtina: jei architektūra neveikia ir nėra tinkama konkrečiai institucijai, jos kokybė abejotina. Gera architektūra veikia. Ji trukdo tuomet, kai nesuderinama tyla ir garsas.
Tarkime, kuriami vizualiniai barjerai, bet paliekama atvira erdvė garsui. Nematai kitų žmonių, jie nežino, kad juos matai, jie tavęs nemato, yra tarsi skirtingose patalpose ir gali garsiai kalbėti, o garsas nėra izoliuojamas. Tai reiškia, kad, statant ar pertvarkant pastatą, visiškai nebuvo mąstoma, kaip bus paskirstytos veiklos bibliotekose.
Daugelyje tyrinėtų bibliotekų pastebėtas stiklo perteklius. Vienur daug stiklo išorinėse sienose, kitur nepasirūpinta, kaip kris šviesa, ar reikia ritininių užuolaidų, kaip bus kuriama vidaus šviesos atmosfera. Stikliniai stogai blukina šviesos bijančias knygas.
Tyrinėtojų manymu, Anykščių viešojoje bibliotekoje puikiai įrengta skaitykla: prie sienos įrengta prie baldų deranti lentyna, visame aukšte – stiklas, per kurį atsiveria nuostabi skvero erdvė. Utenos viešojoje bibliotekoje pakabintos specialios ritininės užuolaidos, kurios atrodo lyg knygų puslapiai, kylantys virš pastato ir valdantys šviesos srautus.
„Kartais santūrus sprendimas teikia didesnį komfortą nei ekstravagantiškos erdvės. Svarbu, kad jose malonu būti, patogiai paskirstyti srautai“, – aiškino M. Šiupšinskas.
D. Čiupailaitei patinka suprasti erdvės logiką. Įėjimas į biblioteką – tarsi pastato šerdis. Čia pasitinka knygos, stendai, krėslai. Toliau veda keliai į kitas bibliotekos erdves. Tačiau yra ir tokių bibliotekų, kurios prasideda ir tęsiasi tarytum prieangiais, ilgais koridoriais, vedančiais į nežinia kur.
Be tobulų pavyzdžių
Tyrinėdami bibliotekas, specialistai neaptiko tobulų pavyzdžių. Tačiau į atmintį įstrigo Anykščių biblioteka, organiškai įsiliejanti į aplinką. Zarasų biblioteka niekuo neišsiskiria architektūrine raiška, bet joje jaukiai ir patogiai išdėstytos erdvės.
Architektas šiuolaikiškoje bibliotekoje matytų transformuojamą erdvę su stumdomaisiais baldais, lentynomis. Galbūt būtų paprasčiau įrengti daugiafunkcę zoną. Tokie sprendimai brangiau kainuoja, tad pasirenkamas ekonomiškesnis variantas.
D. Čiupailaitės nuomone, bibliotekose labai svarbus lankstumas. Tačiau jis ne visada natūraliai susiklosto. Pavyzdžiui, Plungės biblioteka įsikūrusi laikrodinėje pilaitėje, vykstant renginiams, į skaityklą atnešama daugiau kėdžių.
Daugumoje tyrinėtų bibliotekų architektą M. Šiupšinską nuvylė interjeras. Susidarė įspūdis, kad, projektuojant pastatus, bibliotekininkai buvo nuošalėje, o interjerui įrengti buvo panaudoti pinigų likučiai, nes didžioji lėšų dalis skirta statybai. Interjerams, architekto požiūriu, stinga stilistinio vientisumo. Juos užpildo baldų gamintojų projektuoti baldai.
Sociologė pabrėžė, kad susidaro įspūdis, jog projektuoti pradedama ne nuo skaitymo praktikų, nuo lankytojo, bet nuo pastato formos. Tada viduje pritrūksta inovatyvumo, skaitymo atmosferų kūrimo įvairumo. Architektų brėžiniuose galima pamatyti, jog skaityklose tiesiog pažymima, kad „čia bus lankytojai“, ir kone klasės principu pasiūloma sustatyti stalus, kėdes, lentynas. Tačiau pats bibliotekų personalas aktyviai prisideda, kurdamas, sociologės požiūriu, lankytojui patrauklius ir patogius interjerus.
Utenos, Anykščių, rekonstruota Plungės laikrodinė, anot D. Čiupailaitės, savame mastelyje patrauklūs pastatai. Svarbu bibliotekoms ir jų pastatams, kurie miestuose galėtų būti išskirtiniai, matomi, skirti daugiau dėmesio. Biblioteka – ne tik knygų talpykla, tai kintančiai visuomenei reikšminga socialinė ir žinių infrastruktūra.
D. Čiupailaitės, M. Šiupšinsko nuotr.
Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 birželis.
