Niekuo nepadengtas betonas, plačiai naudojamas nuo pat atsiradimo, pasklido visose mūsų erdvėse – nuo gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų interjerų iki to, ką nuolat trypiame savo kojomis – viešųjų erdvių grindinio. Jis pigus, praktiškas ir lengvai pasiekiamas. Tad kas galėtų būti geriau? 

Patikėkite, galėtų.

Ypač mieste, kur lankosi turistai, kaimyninių šalių valdžios atstovai ar patys piliečiai, plūstantys į gausius viešuosius renginius. Tai – miesto centro ir senamiesčio gatvės, parkai ar skverai. 

„Betonas yra pigesnis, – pripažįsta Gintautas Kazimieras Niaura, Vilniaus miesto savivaldybės Infrastruktūros grupės patarėjas. – Jis lengviau pasiekiamas, mat gaminamas Lietuvoje iš vietinių medžiagų. Gaminiai lengvai formuojami, yra jų masinė gamyba, žodžiu, jie paprasčiausias variantas. Paprasčiausias ir gana geras, bet… ne geriausias.“

Yra geresnė alternatyva

Viešųjų erdvių dizaineriai gali pasiūlyti kur kas rimtesnę alternatyvą mūsų įprastam, bet kiek nuobodžiam ir ne visai ilgaamžiam betonui. 

Natūralus akmuo, panaudotas daugiausiai transporto krūvio gaunančioms gatvėms išgrįsti ir joms nuo šaligatvių atskirti, gali būti daug išraiškingesnis ir natūraliai kur kas įvairesnių spalvų nei betonas. „Ilgaamžiškumas, – pagrindinį akmens dirbinių pranašumą pabrėžia grupei „Milsa“ priklausančio prekių ženklo „Ponas akmuo“ vadovas Mindaugas Verbickas, – kurio skirtumą, palyginti su betonu, būtų galima matuoti dešimtimis kartų. Akmuo, galima sakyti, yra amžinas. Jis išlieka nepakitęs, visiškai atsparus dilimui ir šalčio bei karščio ciklams ne dešimtis, o šimtus metų. Kitas didžiulis pranašumas – akmens estetika ir natūralumas. Be to, projektuojant viešąsias erdves, parenkamas toks akmuo, dažniausiai granitas, kuris savo fizikinėmis savybėmis yra pritaikytas mūsų klimatui ir nereikalauja jokios papildomos priežiūros.“ Visos šios savybės, specialisto nuomone, yra pranašesnės ne tik ilguoju, bet ir trumpuoju laikotarpiu, kai erdvėms kuriam laikui būna numatomi specialūs reikalavimai. 

Estetiškas ir ilgaamžis

„Iš visų alternatyvų betono plytelėms ir borteliams, naudojamiems mūsų miesto viešosiose erdvėse, – prisipažįsta G. K. Niaura, – man labiausiai patinka natūralus akmuo. O kalbant apie gatvių grindinį, šaligatvių plyteles ar bortelius, tai būtų granitas. Jo spalvinė gama plati, galima įvairiai apdirbti paviršių: jis gali būti pjautas ar skeltas, pakapotas ar net degintas, didesnis ar mažesnis… Galima jį kloti vėduoklių principu arba tiesiog vieną greta kito.“ 

Architekto žodžius patvirtina puikus pavyzdys – ne per seniausiai rekonstruotas Gedimino prospektas Vilniuje. Jo šaligatviai ir borteliai yra iš granito. Pirmoji atkarpa – nuo Katedros iki Vyriausybės aikštės – pradėta kloti 2002 m., tad šiemet galėtų atšvęsti 22-ąjį gimtadienį. „Ir per visą tą laiką neturime nė vieno granitinio gaminio, kuris būtų buvęs sudaužytas, sudūlėjęs ar kažkaip kitaip pažeistas. Ilgesniu periodu ir tokios erdvės estetika, ir tarnavimo trukmė, ir kaina yra ne betono naudai“, – atkreipia dėmesį savivaldybės Infrastruktūros grupės patarėjas.

Granitiniai borteliai Vilniaus gatvėse.

Santakos parkas Kaune. Skeltos granito trinkelės.

Tvarus ir perdirbamas

„Pateiksiu konkretų pavyzdį, – griebia jautį už ragų M. Verbickas. – Dirbant ties vienu mūsų objektu Kaune buvo labai daug diskusijų, galiausiai priimtas labai racionalus ir tvarus sprendimas. Pagrindinės Kauno senamiesčio Vilniaus gatvės važiuojamoji dalis istoriškai buvo grįsta rieduliais, kurie per daugiau nei šimtmetį nusigludino, suapvalėjo ir, palikus juos renovuotoje gatvėje, būtų kėlę grėsmę ir pačiam transportui, ir pėstiesiems, ir juo labiau neįgaliesiems ar senjorams. Tad buvo priimtas sprendimas ne tik perkloti gatvės važiuojamąją dalį tais pačiais istoriniais rieduliais, bet ir kiekvieno jų kraštus specialiomis staklėmis apdoroti taip, kad, pirma, naujasis grindinys būtų lygesnis, antra, kad turėtų mažesnius tarpus tarp akmenų.“ Dabar dar šimtui metų ramu. O kad paveldo principas būtų išsaugotas, apie trečdalį grindinio akmenų nuspręsta palikti neperdarytų ir pakloti juos gatvės kraštuose, ties latakais.

Natūraliam akmeniui tvarumo suteikia ne tik jo ilgaamžiškumas, bet ir galimybės jį perdirbti ir panaudoti pakartotinai. „Kad akmeninė grindinio trinkelė ar bortelis būtų pažeisti, tikimybė labai mažai, – teigia specialistas. – Bet net jei taip atsitinka, gaminį galima apipjauti ir padaryti tiesiog mažesnę trinkelę. Iš visai jau mažų lūženų – pačioje perdirbimo grandinės apačioje esančią, mažiausiai vertės turinčią skaldą. Akmens apdirbimas iš esmės yra gamyba be atliekų.“

Ilgalaikėje perspektyvoje – net pigiau už betoną

Objektyviais fizikiniais parametrais kaip ilgaamžiškumas, stipris gniuždymui ar lenkimui bei atsparumas dėvėjimuisi akmuo neabejotinai lenkia betoną lyg sprinteris vėžlį. Lenkia ir kaina. Akmuo kur kas brangesnis už betoną, be to, vežamas iš užsienio, nes Lietuvoje jo radimviečių nėra. Tačiau, kad ir kiek jis kainuotų, jo gyvavimo ciklas toks ilgas, kad vieną sykį patirtos išlaidos atsiperka ne vieną, o kelis kartus.

O kur dar estetinis pojūtis ir prestižiškumas, kurių eurais nepamatuosi. „Manau, kad pagal savo ekonominį išsivystymą mes jau tam pribrendome, – viliasi M. Verbickas. – Kad pasirinktume tegul ir brangesnius, bet kur kas labiau ilgaamžius ir racionalius sprendimus. Jei žiūrėsime ne per ketverių metų kadencijos prizmę, o bent jau porą dešimtmečių į priekį, tai suprasime, kad šios medžiagos yra ilgalaikės, tvarios ir per savo gyvavimo laikotarpį gali būti net pigesnės nei betono gaminiai, kurių tarnavimo laikas kur kas kuklesnis.“

Tad gal jau metas mums kaip šaliai žengti šį strateginį žingsnį nuo kiekybės link kokybės? Ypač investuojant į viešąsias erdves, reprezentuojančias mus kaip šalį, ar intensyviai funkciškai naudojamą susisiekimo infrastruktūrą – žiedines sankryžas ir pagrindines miesto arterijas. „Vargu ar čia verta kažką naujo išradinėti, – teigia „Milsos“ vykdomasis direktorius, – kai kur kas paprasčiau tiesiog atsigręžti į Vakarų Europos ar tos pačios Skandinavijos patirtį.“ 

Naujame parke Elektrėnuose suklotos juodos bazalto skeltos trinkelės.

„Pono akmens“ akmuo viešosiose erdvėse

Vilniaus senamiestyje, Paupio kvartale, betoną sėkmingai pakeitė šviesiai pilkos ir rausvos natūralaus granito plokštės, atvežtos iš Portugalijos. Visos jų kraštinės lygiai nupjautos, o viršus papildomai degintas: tokiu būdu apdorotas paviršius tampa nelygus ir šiurkštus, o tai idealu toms erdvėms, kurių danga neturi būti slidi.

Vievio rajone, pertvarkant transporto mazgą, dvigubo Paparčio viaduko žiedo kelkraščiai buvo iškloti 10 x 10 x 10 ir 15 x 15 x 15 cm skelto granito trinkelėmis, o borteliai įrengti iš granito.

Kauno senamiestyje, Vilniaus g., rekonstruojant grindinį, buvo ne tik apipjautos ir tvarkingai atgal sudėtos istorinės važiuojamosios dalies trinkelės, bet ir prie šaligatvių dangos priderintos 37,5 x 37,5 x 8 (h) cm natūralaus akmens „Gabro“ plokštės, matmenimis primenančios prieš tai buvusias betonines. Jų storis suprojektuotas taip, kad dangos eksploatavimo laikotarpis būtų kuo ilgesnis.

Įrengiant Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios prieigas, šviesiai pilkos 100 x 40 x 20 (h) cm granito plokštės nugulė į 216 m ilgio laiptus. Tai puikus pavyzdys, kaip granitas gali būti pritaikomas aplinkoje, siekiant sukurti modernų, natūralų ir praktišką dizainą. Įgyvendinus projektą, vieta tapo dar dažniau lankoma.

UAB „Milsa“ 

„Ponas Akmuo“

Elektrėnų g. 16, Kaunas

Tel. +370 659 56 666

El. p. vilnius@ponasakmuo.lt

www.ponasakmuo.lt

 

 

 

 

Straipsnis viešintas specialiame numeryje, skirtame viešosioms erdvėms.