Blog

Bendradarbystės erdvė – be ribos tarp „dirbti“ ir „gyventi“

„AltSpace“, „Do Architects“, bendradarbystės erdvės
Namų jaukumu dvelkiančiai pagrindinei svetainės erdvei savito žavesio suteikia atvertos medinės lubos. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Darbo vieta šiandienos darbuotojui tampa kur kas daugiau nei tiesiog patogi ir ergonomiška erdvė. Šioji aplinka motyvuoja, padėdama susitikti su naujais įkvepiančiais žmonėmis ir siūlydama kuo skirtingesnes zonas įvairiems kasdienos poreikiams. Tokios šiandienos tendencijos atitinkamus iššūkius diktuoja ir pastaruoju metu vis labiau populiarėjančių bendradarbystės erdvių projektuotojams.

Architektų komanda:

Gilma Teodora Gylytė, Marija Steponavičiūtė, Vadim Babij, Sigita Pupšytė, Vaiva Andriušytė, Julija Čiapaitė–Jurevičienė.

Įveiklinti ir suteikti gyvybingumo

Jau sėkmingai pirmąjį „egzaminą“ „Ogmios mieste“ išlaikę „AltSpace“ idėjos autoriai praėjusių metų pabaigoje naują kūrybinių industrijų bendradarbystės studiją atvėrė sostinės senamiestyje, Islandijos ir Pylimo gatvių sankirtoje.

Šios erdvės interjerą projektavusią architektų biuro „Do Architects“ komandą (Gilma Teodora Gylytė, Marija Steponavičiūtė, Vadim Babij, Sigita Pupšytė, Vaiva Andriušytė, Julija Čiapaitė-Jurevičienė) neabejotinai įpareigojo istorinio objekto dvasia. Islandijos g. 6 numeriu paženklintame pastate pirmuosius būstus nuomojosi XIX a. Vilniaus naujakuriai, didžiuliuose apartamentuose nuo 6 iki 10 kambarių kadaise gyveno „Redutos“ teatro bohema.

Tad, viena vertus, siekdami pritaikyti šią erdvę šiandienos poreikiams, projektuotojai sykiu sau kėlė uždavinį išlaikyti subtilų santykį tarp autentikos ir modernumo. Kita vertus, projektuojant suburiančias, skatinančias bendrauti erdves, teko imtis ir ganėtinai radikalių patalpų erdvinės transformacijos sprendimų.

„Pati Islandijos gatvė yra labai gyvybinga, lygiai taip pat ir mūsų užsakovai pastatui norėjo įpūsti kuo daugiau gyvybės. Anksčiau šį objektą būtų buvę galima pavadinti senosios versijos – kabinetinės sistemos – bendradarbystės biuru be bendrųjų erdvių, išskyrus koridorius, kurių, kaip monofunkcių erdvių, nėra galimybės kažkaip prasmingai išnaudoti. Šiandien proporcija tarp bendrųjų erdvių ir kabinetų yra iš esmės pakitusi. Kad galėtume tai įgyvendinti, koridorinį suplanavimą teko transformuoti į persiliejančias dideles erdves“, – pasakojo „Do Architects“ architektė G. T. Gylytė.

Apdailos medžiagos, baldai ir kitos interjero dedamosios čia buvo naudojamos kaip senąjį pastato įvaizdį papildantys elementai. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Apdailos medžiagos, baldai ir kitos interjero dedamosios čia buvo naudojamos kaip senąjį pastato įvaizdį papildantys elementai. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Autentikos ir modernumo dialogas

Anot pašnekovės, apdailos medžiagos, baldai ir kitos interjero dedamosios čia buvo naudojamos kaip senąjį pastato įvaizdį papildantys elementai.

Antai namų jaukumu dvelkiančiai pagrindinei svetainės erdvei savito žavesio suteikia atvertos medinės lubos. Nuo individualių bendradarbystės erdvių patalpą skiria didingas įėjimo holas, o įspūdingą jos aukštį dar labiau išryškina ant granito grindų krintančios sunkaus audinio tamsios užuolaidos.

Projektuotojai patalpoms suteikė daug skirtingų perspektyvų ir persiliejančių erdvių. Viena jų išklota rausvu kilimu, besitęsiančiu ant sienų iki pat stiklo vitrinų. Čia gausu senamiesčiui būdingų detalių, ypač išryškėjančių baltų sienų ir juodų lubų plokštumose: nelygių briaunų, kampų, nutrupėjusio tinko ir plytų, dažų dėmių ar nelygiagrečių sienų. Nedidelės bendradarbystės erdvės pasiekiamos iš koridoriaus, kuriame taip pat buvo atidengtos senosios medinės grindys.

Ties kampiniu įėjimu į pastatą, penkiakampio formos erdvės centre suprojektuotas apvalus baras. Iš jo patalpos pro stiklines duris atsiveria svetainė, pagrindinė bendradarbystės erdvė bei Pylimo ir Islandijos gatvių sankryža. Baro erdvė tamsesnė, prislopinta, kaip ir kitose patalpose, čia eksponuojami sienų nutrupėjimai, seni dažai, jų dėmės.

Apšvietimas pagrindinėse erdvėse – minimalus, santūrus, mažesnėse – kuriantis jaukumą, panaudoti patalpose buvę ankstesni šviestuvai.

Vizualines jungtis projektuotojai kūrė ne tik viduje – uždegus šviesas pirmame aukšte, pastatas tampa gyvas ir atviras, tarsi pratęsdamas Islandijos gatvės multifunkciškumą, savo ruožtu praeiviai gali stebėti statinio viduje, prie palangių dirbančius žmones.

Erdvė išklota rausvu kilimu, besitęsiančiu ant sienų iki pat stiklo vitrinų. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Erdvė išklota rausvu kilimu, besitęsiančiu ant sienų iki pat stiklo vitrinų. Dariaus Petrulaičio nuotr.

Interjeras – kaip viešosios erdvės

Architektė G. T. Gylytė atkreipė dėmesį, kad kokybiškame visuomeniniame interjere visada bus daug urbanistikos.

„Šis interjeras buvo projektuojamas tarsi miesto viešosios erdvės. Pavyzdžiui, pagrindinė bendradarbystės erdvė gali būti prilygintina aikštei, kuri vienu metu gali atliepti daug funkcijų, o svarbiausia jų – būti tarp žmonių. Čia turi būti malonu jaustis, čia turi būti traukos taškai, kurie suburia: patogi sofa, kavos aparatas, vandens stotelė, užkandukai. Visi šie objektai sutraukia nedideles grupeles žmonių, kurie tarpusavyje bendrauja, o iš bendravimo gali gimti vienokie ar kitokie bendri projektai, naujos idėjos, malonūs įspūdžiai. Visų šiuolaikinių bendradarbystės erdvių idėja remiasi tuo, kad iš tų atsitiktinių ar programuojamų susitikimų turėtų rastis atitinkamas bendradarbiavimas. Nebūtinai tai yra kažkokie globalūs projektai – tarkime, informacinių technologijų specialistams, prieš paleidžiant kažkokią programėlę, atnaujinimą, aktualu apklausti potencialius vartotojus. Kuo skirtingesni žmonės, tuo daugiau nuomonių ir galimybių prognozuoti, kokia maždaug tikėtina reakcija į tam tikrą idėją“, – sakė architektė.

Apie 550 kvadratinių metrų ploto patalpose pagal individualius poreikius įrengti tiek maksimalų privatumą užtikrinantys kabinetai, tiek darbo vietos atviroje erdvėje. G. T. Gylytė pripažino, kad atviros erdvės (open space) vis dar vertinamos nevienareikšmiškai, tačiau teisingai suprojektuotos patalpos darbuotojams neturi kelti nepasitenkinimo ar streso.

„Iš pradžių tokios erdvės būdavo projektuojamos dėl taupymo, tad tų blogųjų pavyzdžių išties nestinga. Gerasis pavyzdys – atvira patalpa su teisinga bendrųjų erdvių proporcija. Tai yra, kai tu turi galimybę turėti savo stalą arba dirbti kabinete ar prisėdęs ant sofos, turėti savo skaipo kambariuką ir pan. Manau, kad tai labai atitinka šiandienos žmogaus psichologiją, kai darbo laikas ir laisvalaikis taip griežtai nebesegmentuojamas. Dabar sakome, kad kai aš dirbu, aš ir gyvenu. Tad kriterijai darbo erdvei yra visai kitokie nei anksčiau. Aš noriu būti tarp tų žmonių, kurie mane įkvepia, noriu būti toje aplinkoje, kurioje man gera, kur manimi rūpinamasi. Todėl ir progresyvios įmonės labai daug investuoja į vidaus ir išorės erdves kaip į papildomą motyvacinę priemonę“, – teigia „Do Architects“ atstovė G. T. Gylytė.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 balandis.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.