Blog

Audrys Karalius. Tyla sumonolitina, netylėjimas išlaisvina

Audrys Karalius
Audrys Karalius, architektas, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys.

Portalui PILOTAS.LT pranešus karštą liepos 12-osios naujieną apie Lietuvos architektų rūmų pirmininkės Daivos Veličkaitės atsistatydinimo pareiškimą Tarybai, Rūmuose kilo ūmus susierzinimas ir įtampa.

Kažkodėl sausa informacija apie įvykusį faktą priimta labai audringai, stengiantis kuklią publikaciją demonizuoti, užuot prabilus apie esmę – netikėtą atostogaujančios LAR pirmininkės Daivos Veličkaitės atsistatydinimo pareiškimą (atostogaujančiai) LAR tarybai.

Juk būtent apie staigų Rūmų vairininkės posūkį labiausiai vertėtų diskutuoti architektūrinėje erdvėje plačiai, atvirai ir kritiškai.

Tačiau vietoj to, portalo PILOTAS.LT redaktorius (ir LAR tarybos narys) buvo rūsčiai išbartas LAR komunikacijos vadovės Miglės Angelou: „tarybos narys A. Karalius, eilinį kartą supainiojęs interesus, siekdamas asmeninių trumpalaikių tikslų, nutekino itin svarbią žinią apie pirmininkės atsistatydinimą“. (Suprask, architektų liaudies priešas. Neabejotinai vertas Sibiro…)

Pylos „tarybiniam“ redaktoriui davė ir pati LAR pirmininkė savo Facebook paskyroje: „atsistatydinimo raštas nebuvo skirtas viešinimui – viešai informaciją buvo planuota pateikti po Tarybos posėdžio, išsprendus mano atsistatydinimo ir l.e.p. pirmininko paskyrimo klausimą. Vis dėl to Tarybos nariui A. Karaliui viešai paskelbus Tarybai skirto rašto dalį (neminint visų mano išdėstytų motyvų), siekdama aiškumo ir skaidrumo, skelbiu visą savo rašto turinį. Kartu noriu pažymėti, kad šis mano sprendimas nėra staigus ir netikėtas, jis brendo ir buvo aptariamas jau kurį laiką, todėl paskelbta informacija apie netikėtumą taip pat neatitinka tikrovės.“

Teisybės dėlei turiu priminti – portalas PILOTAS.LT publikavo sausą informaciją apie D.Veličkaitės atsistatydinimo pareiškimo faktą.

Tačiau paties dokumento – Atsistatydinimo pareiškimo (ar jo dalies) nepublikavo. Nenorėta užbėgti D.Veličkaitei už akių ir viešinti jos tekstą pirma jos pačios.

Paradoksalu, bet rūpestis munduro klostėmis Rūmams šįkart bus tapęs svarbiausiu. Netgi svarbesniu už išryškėjusį „viršūnių“ perkaitimą ir staigų poreikį keisti vadovybę. Juolab, kad iki LAR pirmininkės ir tarybos kadencijos pabaigos – vos pusmetis. O už lango vasaros atostogos…

Šiame kontekste D.Veličkaitės sakinys Atsistatydinimo pareiškimo laiške Tarybai, siūlantis „pranešimą nariams ir platesnei visuomenei pateikti po Tarybos sprendimo, kartu pristatant naujai paskirtą l.e.p. pirmininką“ mane nuteikė dviprasmiškai.

Kaip „aukštesnio valdymo organo“ (D. Veličkaitės mėgstamas terminas) narys aspisprendžiau – pasirinkau teisę į informaciją, o ne teisę į tylą.

Nes supratau, kad neturėsiu kaip Tarybos narys atsakymo į bet kurio Rūmų nario klausimą – kodėl žinojau, bet tylėjau?

Žengdamas šį „netylėjimo žingsnį“ už pirminkės nubrėžtos raudonos linijos, suvokiau dar kai ką. Rūmų Taryba, drausmingai laikydamasi LAR pirmininkės reikalaujamo monolitiškumo ir disciplinuoto tylėjimo, iš esmės vargu ar begali būti laikoma „aukštesniu valdymo organu“. Nes iš esmės atlieka tik techninius aprobavimo-atmetimo judesius Tarybos posėdžiuose. Nes lieka beasmenė ir bevardė net tų posėdžių protokoluose. Nes jokios informacijos nerasite apie Tarybos narių iniciatyvas, indėlį ar laikyseną vienais ar kitais aktualiais Rūmų klausimais.

Tokia situacija palanki tik vienam – vienasmeniui Rūmų valdymo organui…

Todėl mane stebina, kad LAR pirmininkė, taip emocingai sureagavusi į jos nutarimo atsistatydinti paviešinimą, pati net nepabandė siekti tos tylos – ramiai, darbo tvarka, eiliniame LAR tarybos posėdyje padiskutuoti „išryškėjusiais esminiais (…) požiūrių skirtumais į svarbiausius Rūmų vertybinius, organizacinius, teisinius ir kitus klausimus“? Galbūt diplomatinių pastangų bei abipusių nuolaidų būtų ir pakakę taikai pasiekti.

Dabar, kai LAR taryba pastatyta prieš pirmininkės atsistatydinimo faktą, kai viena pusė sprendimą iš esmės skelbiasi priėmusi, diplomatinių instrumentų beveik ir nebelieko „viršūnių krizei“ sureguliuoti.

Todėl D.Veličkaitės teiginys, kad atsistatydinimo raštas „nebuvo skirtas viešinimui“ kelia minčių, kad organizacijos narius ketinama maitinti ne atvira ir nuoširdžia informacija, o specialiai apdorotais ir Rūmų adminstracijos dozuojamais informaciniais paketukais. Kažin ar tokie metodai stiprina architektų bendruomenės ir LAR valdžios pasitikėjimą vieni kitais?

Be to, nesunku pastebėti, kad pagal turinio stilių, LAR pirmininkės Atsistatydinimo pareiškimas visiškai atitinka viešos, masėms skirtos deklaracijos žanro formatą.

Ta proga prisipažinsiu, kad LAR taryboje nebuvau pirmininkės opozicijoje. Greičiau priešingai – pritardavau daugeliui D.Veličkaitės pasiūlymų ir iniciatyvų. Išskyrus du aspektus – Rūmų administracijos bendravimą su nariais ir Rūmų informacinę sklaidą.

Griežta informacinė disciplina ir pirmininkės proteguojamas politinis Tarybos monolitiškumas man stipriai priminė sovietmetį. Ne kartą pirmininkei esu išsakęs kritiką dėl pernelyg uždaro „politbiuro modelio“, dėl menko bendravimo su LAR nariais ir atgalinio ryšio stokos, dėl per griežtos informacijos kontrolės ir dozavimo, bet veltui…

Taigi dabar, ryškios Rūmų krizės akivaizdoje, manau, kad atvirumas ir viešumas – yra pamatinė sąlyga organizacijos stabilumui išlaikyti. Elgsenos horizontalumas – taip pat.

Nepaisydama asmeninių komforto zonų, LAR vadovybė turėtų suvokti, kad Rūmų nariai turi teisę į informaciją. Ypač į tai, kas vyksta „viršuje“, kad galėtų jaustis lygiaverčiai – dalyvauti diskusijoje „viršūnių krizės“ klausimais ir išsakyti savo nuomones bei lūkesčius. Ir, beje, jie turi teisę gauti informaciją pirmieji, o ne po faktų apdorojimo, tenkintis nuglaistytais komunikaciniais štampais „kartu su visuomene“.

Drįstu manyti, kad jei ne PILOTAS.LT „nutekinta informacija“ – nebūtų apie atsistatydinimą garsiai prabilusi ir pati D.Veličkaitė iki Tarybos posėdžio. Kuriame galbūt netyčia gimtų ir variantas B…

Dabar bent jau LAR tarybos nariai gali atvirai aptarti su kolegomis LAR pirmininkės atsistatydinimo aplinkybes ir modeliuoti įvairius ateities variantus, kadangi reikalas nebėra „slaptas“.

O juk tokia diskusija ypač svarbi, kad architektų cecho narių ir vadovybės atskirtis nebūtų eskaluojama. Deja, tokių požymių pastebiu ir vertinu tai, kaip rimtą ligą organizacijoje…

Šiame įtemptame kontekste, mano galva, labiausiai praverstų nuoširdumas, šalta argumentacija ir atviras horizontalus dialogas. Bandant suvokti ir suprasti išryškėjusias įtampas ir jų priežastis, bei nuomonių skirtumus organizacijoje. Ir kažkaip išmokti visa tai suderinti. Kalbantis, o ne už uždarų durų.

Todėl šiandieną trankomų durų poškėjimas ir aukštos gaidos neturėtų dominuoti Rūmų koridoriuose ar interneto kanaluose, nes Daiva Veličkaitė iš tikrųjų nuveikė Architektų rūmams per daug, kad jos pasitraukimas būtų lydimas agresyvaus negatyvo.

Todėl bandymas suprasti ir sugyventi, galėtų būti konstanta ar bendrasis vardiklis architektų profesinėje bendruomenėje.

Nepaisant to, kad nėra dviejų vienodų architektų, kaip nėra ir dviejų vienodų akmenėlių užantyje. Nors dėl antrojo postulato aš kartais linkęs suabejoti…

Tai yra asmeninė Rūmų nario nuomonė. Aktualia profesine architektūros lauko tema gali pasisakyti bet kuris Rūmų narys, atsiuntęs laišką el. paštu migle@architekturumai.lt. Prašome nenaudoti necenzūrinių, asmens garbę ar orumą galinčių įžeisti žodžių, taip pat laikytis Europos architektūros paslaugų teikėjų etikos kodekso.

Lietuvos architektų rūmų inf.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.