• tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila
  • ruukki

Atsakingų žmonių (ne)atsakomybė

2014 balandžio 7 d.

Kai rinką apima krizė, iškyla poreikis peržiūrėti ir pakoreguoti įstatymus, ir valdžia to imasi. Tai, galima sakyti, vienas sunkmečio privalumų. 2009 metų spalio 1 dieną įsigaliojusios Statybos įstatymo pataisos įteisino privalomąjį techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės draudimą. O kai atėjo laikas taikyti šiuos įstatymo nuostatus, paaiškėjo, kad nėra parengtų tam reikiamų taisyklių, trūksta poįstatyminių aktų.

Dėl to reikalavimas techniniams prižiūrėtojams draustis civilinės atsakomybės draudimu buvo kuriam laikui atidėtas, tiksliau – trims mėnesiams. Per tą laiką Lietuvos centrinis bankas turėjo parengti draudimo taisykles. Ir nors jos buvo parengtos, naujas produktas draudimo kompanijų nesužavėjo.

Buvo keista, kodėl draudimo kompanijos kratosi naujos draudimo rūšies. Susitikęs su kompanijų projektų vadovais mėginau aiškintis, kodėl turint įstatymą ir nemažai potencialių klientų nenorima siūlyti jiems draustis. Draudikų atsakymas buvo labai paprastas: atsakingi asmenys dirba pernelyg neatsakingai, o tokius draudžiant galima ir bankrutuoti.

Akivaizdu, kad techninių prižiūrėtojų rinkoje yra per daug, išduotų atestatų skaičius siekia keliasdešimt tūkstančių. Yra ir tokių techninių prižiūrėtojų, kurie anksčiau su statybomis maža ką bendra turėjo, bet sugebėjo išlaikyti egzaminus ir gauti atestatą. O šis neatspindi kompetencijos ir nereiškia, kad žmogus gali atsakingai dirbti.

Rizikingo produkto draudimas turėtų būti brangus. Keista, kad Lietuvoje privalomuoju techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės draudimu draudžia tik viena įmonė. Jokios konkurencijos!
Minimali draudimo suma – 150 tūkst. litų. Iš pradžių įmokos nebuvo labai didelės, apdrausti techninį prižiūrėtoją vienam objektui užtekdavo ir 3 tūkst. litų. Dabar jau ir dešimties tūkstančių nebeužtenka. Tačiau sutikčiau dar brangiau mokėti už ramų miegą.

Standartinėse draudimo sutartyse numatyta, kad kompensacija būtų išmokama tik įvykus avarijai. Jeigu taip atsitiktų, techninis prižiūrėtojas iš savo kišenės nuostolių nepatirtų – juos užsakovui atlygintų draudimo išmoka.

O jeigu avarijos neįvyksta, tačiau pastebima klaidų, kurias būtina ištaisyti norint jos išvengti? Čia jau susidaro bemaž anekdotinė situacija. Štai vienas pavyzdys – liejant konstrukcijas buvo netinkamai paruošta armatūra. Tai nebuvo padaryta tyčia – tiesiog taip nutiko. Paruošus armatūrą viskas buvo nufotografuota, užfiksuota, tačiau tuomet klaida nebuvo pastebėta. Ji išaiškėjo konstruktoriui nuotraukas peržiūrėjus dar kartą, nors jau buvo išlietas betonas.

Akivaizdu – perdanga neatitinka reikalavimų. Nors galima atlikti naujus skaičiavimus ir svarstyti, ar ji laikys numatytas apkrovas, niekas tokiais atvejais nenori prisiimti atsakomybės. Tuomet svarstomas klausimas dėl perdangos išardymo ir naujos išliejimo. Užsakovas jau patiria nuostolių, dėl kurių atsakomybę prisiima techninis prižiūrėtojas. Nuostolius galėtų padengti draudimas. Tačiau draudimo kompanija jų nedengia, nes neįvyko avarijos – jai tiesiog užbėgta už akių.

Kaip pasielgtų apsukresni, tačiau atsakomybę jaučiantys rangovai ir techniniai prižiūrėtojai? Jie paprasčiausiai imituotų avariją, dirbtinai sulaužytų perdangą, kurią vis vien reikia ardyti, ir tikėtųsi gauti draudimo išmoką. O atsainiai žiūrintys rangovai ir techniniai prižiūrėtojai galbūt apsimestų nieko nepastebėję, o jeigu įvyktų avarija – nuostolius padengtų draudimo išmoka. Tik tokiu atveju padariniai gali būti kur kas liūdnesni, nes nežinia, kada avarija įvyktų, ar nepareikalautų žmonių aukų.

Todėl draudimo sąlygose reikėtų numatyti, kad būtų draudžiamos ir profesinės klaidos, kurių tikrai pasitaiko. Tuomet nebūtų užsimerkta prieš klaidas bijant, kad darbus iš naujo reikės perdaryti patiriant nuostolių. Kitaip techninis prižiūrėtojas stengsis nuslėpti klaidas, kol galiausiai įvyks nelaimingas atsitikimas.

Štai dėl to, kad būtų draudžiamos techninių prižiūrėtojų profesinės klaidos, galima mokėti didesnes įmokas ir jaustis ramiai. Nes techniniam prižiūrėtojui kartais būna sudėtinga pamatyti visus netikslumus ar klaidas, ypač kai statybininkai raginami dirbti kuo greičiau. Techninis prižiūrėtojas statybose yra savotiškas stabdys, nes jam reikia įvertinti, ar viskas padaroma teisingai. Reikia suprasti, kad lėkti be stabdžių pavojinga, netruksi atsimušti į pirmą pasitaikiusią tvorą.

Kartu kyla klausimas: ar ne per daug yra techninių prižiūrėtojų? Pastaruoju metu atestatų suteikimo tvarka yra sugriežtinta, reikia daug pasimokyti norint gauti teisę būti techniniu prižiūrėtoju. Bet teoriją išmokti yra viena – būtina ir praktika.

Riziką padėtų sumažinti ir techninio prižiūrėtojo profesinių klaidų draudimas, išduotas ne įmonėms, t. y. juridiniams asmenims, bet fiziniams asmenims.

    Komentarai

    statyba ir architektura
    archicad