„Kai atliekų perdirbimo technologijos dar nebuvo pakankamai išplėtotos, šiukšlių deginimas buvo ant bangos. Dabar žmonių kultūra išaugo, ir vis daugiau dėmesio kreipiama į rūšiavimą, atliekas įmanoma išrūšiuoti dideliais mastais, jas lengva perdirbti, vadinasi, galima panaudoti prasmingiau. Juo labiau kad ir pačių žaliavų kainos kyla, ištekliai, resursai mažėja. Taigi santykis tarp rūšiavimo ir paprasto atliekų deginimo stipriai keičiasi. Jeigu iš atliekų pašaliname popierių, plastiką – pagrindinius degiuosius elementus, tai ir energinė šiukšlių vertė gerokai sumenksta. Vis dėlto reikšmingas atliekų deginimo objektų privalumas – kad jie yra universalūs, tad gali naudoti ne tik komunalines atliekas, bet ir durpes, medieną, šiaudus ar panašiai. Tokių jėgainių technologija yra tiek pažangi, kad ir kitos rūšies kuras labai paprastai panaudojamas. Vadinasi, šie objektai niekada neliks be darbo“, – pripažino pašnekovas.
Svarbu nepersistengti
Europoje šiandien veikia apie 400 tokio tipo jėgainių, daugiausia jų, per 100 – Prancūzijoje. Energetikos ekspertas V. Lukoševičius įspėjo, kad reikėtų gerai pasverti ir įvertinti, koks realus tokių objektų poreikis Lietuvoje, tačiau teigė nemanąs, jog jėgainės ims dygti it grybai po lietaus. Pirma – tai yra milžiniškos investicijos, kurias sau gali leisti tik finansiškai stiprios kompanijos. Antra – investuotojų laukia ilgas, ne vienus metus trunkantis procedūrų kelias.
„Žinoma, tokių objektų atsiradimas sulaukia ir gyventojų pasipriešinimo, tačiau visuomenės požiūris į energijos gamybą iš atliekų yra neigiamas ne tik Lietuvoje, nes visi supranta, kad jose lieka kenksmingųjų elementų. Kitas dalykas – interesų grupės. Labai svarbu, kurie objektai atsiras pirmieji. Nes tas, kuris padarė pirmąjį žingsnį, gavo valstybės paramą, tad antrajam atsirasti toje pat vietoje jau kur kas sudėtingiau ir nelabai racionalu“, – pripažino mokslininkas.
V. Lukoševičiaus teigimu, dėl šios priežasties viešojoje erdvėje šiandien ir nestinga įvairių pasistumdymų. „Šį klausimą reikėtų spręsti kompleksiškai, ne konkuruojant, kaip dabar matome Vilniuje, o priešingai – papildant vienus objektus kitais, siekiant, kad šiukšlių rinkimas, perdirbimas ir energijos gamyba būtų organizuojami racionaliai bei optimaliai. Tokių objektų pertekliaus tikrai nereikia“, – kalbėjo mokslininkas.
Atliekų deginimo naudojimo energijai gauti pajėgumai
Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta, kad komunalinių atliekų deginimo įmones, kuriose būtų galima pagaminti apie 0,8 TWh per metus šilumos energijos, pirmiausia planuojama statyti didžiuosiuose šalies miestuose arba prie jų, kitos galimos atliekų deginimo įmonių vietos bus numatomos nacionaliniu lygiu užtikrinant pakankamą kuro kiekį šioms įmonėms. 2013 metais pradėta eksploatuoti pirmoji biokuro ir atliekų termofikacinė jėgainė (privataus kapitalo) Klaipėdos mieste, kurios projektinis kuro poreikis – 245 tūkst. tonų per metus, iš jų leidžiama sudeginti 180 tūkst. tonų per metus atliekų.
Privataus kapitalo lėšomis taip pat numatoma pastatyti mišrių komunalinių atliekų ir likusių po rūšiavimo, netinkamų perdirbti, tačiau energinę vertę turinčių atliekų, įskaitant kietąjį atgautąjį kurą, energijai gauti įrenginius Kauno ir Vilniaus regionuose. Čia per metus atliekų bendrai planuojama sudeginti 450–500 tūkst. tonų.
Lietuvoje nėra aukštos kokybės (3 ir aukštesnės kokybės klasės) kietojo atgautojo kuro naudojimo energijai gauti pajėgumų, tačiau ateityje tokį kurą energijos gamybai ketina naudoti cemento gamykla. 2014 metais planuojamoje pradėti eksploatuoti naujoje sausojo būdo klinkerio krosnyje per metus bus galima sudeginti iki 150 tūkst. tonų kietojo atgautojo kuro, iki 3,5 tūkst. tonų alyvos atliekų, iki 21 tūkst. tonų padangų bei nežymius kiekius popieriaus, plastiko ir tekstilės atliekų. Medienos atliekų naudojimo energijai gauti pajėgumai intensyviai auga ir šiuo metu siekia 165 tūkst. tonų per metus.
Šaltinis: Aplinkos ministerija, Valstybinio atliekų tvarkymo 2014–2020 metų plano projektas.
