Tokia kompozicija – akivaizdus pavyzdys to, kad pasodintos eglaitės ne vieną dešimtmetį niekam nerūpėjo.
„Liūdna, kad ši tradicija vis dar turi gilias šaknis, nes ir naujai įrengti želdynai, sutvarkytos vietos labai greitai pamirštami, t. y. pamirštama juos tinkamai prižiūrėti. O nesilaikant šios prievolės neverta tikėtis, kad želdynas atrodys gerai. Kartais tenka pastebėti, kad net netobulai suprojektuotas, bet gerai prižiūrimas želdynas bendra estetine verte stipriai pranoksta blogai prižiūrėtą tobuląjį“, – sakė A. Skridaila.
M. Pakalnis antrino pašnekovui: dar visai neseniai kokybiškai įrengtų žaliųjų erdvių sostinėje buvo palyginti mažai. Šiuo metu sutvarkytas Ozo parkas, Bernardinų sodas, parengti projektiniai Misionierių sodo sutvarkymo siūlymai. Želdynai priešais buvusį „Kronikos“ kino teatrą, taip pat Vingio parkas laukia tvarkybos darbų.
Viešųjų erdvių turinys – bendruomenių iniciatyvos
Europoje rūpinimasis viešosiomis erdvėmis, anot M. Pakalnio, įprastai būna savivaldos prioritetų sąrašo viršuje. Pavyzdžiui, Kopenhagoje netgi sukurta viešųjų erdvių tvarkymo programa, savivaldybė kryptingai dirba, kad po 20 metų turėtų tokių erdvių tinklą.
Architektas viliasi, kad ir Lietuvoje situacija keičiasi į gerąją pusę. „Man atrodo, kad Bernardinų sodo projektas – savotiškas priminimas, kad viešųjų erdvių priežiūrai biudžete būtina numatyti lėšų. Iki šiol buvo taupoma, pavyzdžiui, negenint medžių. Ir Vilniuje planuojama sukurti parkų sistemą, mat jie apjuosia sostinę. Ne stiklo pilimis ir nacionaliniais stadionais, bet ir tvarkant viešąsias erdves galima sukurti daug didesnę kokybę“, – apibendrino pašnekovas.
J. Lavrinec linkėtų, kad valdžios kabinetuose svarstant viešųjų erdvių tvarkymo projektus daugiau dėmesio būtų skiriama bendruomenių iniciatyvoms: „Po rekonstrukcijos daugelyje miestų atsiranda tvarkingų ir sterilių erdvių be gyvybės ženklų. Miestiečių veikla yra laikoma turiniu, kuris užpildo tuščią erdvę. Tipiškos viešųjų erdvių organizavimo klaidos, kurių rezultatas yra deaktyvuotos erdvės, buvo išanalizuotos urbanistų dar septintajame dešimtmetyje, tačiau išvadų nepadaryta.
Viena paplitusių klaidų – želdinių iškirtimas pamirštant, kad laisvė pasirinkti tarp saulėtų vietų ir šešėlių leidžia viešojoje erdvėje užsibūti ilgesnį laiką. Rekonstruojant viešąsias erdves neretai panaikinami nusistovėję naudojimosi tomis erdvėmis scenarijai, kurie formuojasi keletą metų. Pavyzdžiui, dar prieš penkerius metus pievelė prie Baltojo tilto Vilniuje buvo naudojama tik aitvarų mėgėjų, ir tik prieš porą metų miestiečiai čia pradėjo organizuoti iškylas. Vis dėlto tokie spontaniškai susiformavę vietos naudojimo būdai (arba ritualai) yra trapūs.“
Sostinėje – japonų kultūros apraiškos
Iki 2016-ųjų rudens Vilniuje planuojama įkurti japonišką sodą. Tokių sodų kultūra gyvuoja visoje Europoje – jų yra daugelyje didmiesčių. Kol kas japoniško sodo projektas įgyvendinamas vien privačių asmenų iniciatyva. Bendrovės „Sweco Lietuva“ vyr. architektas-urbanistas M. Pakalnis, kuruosiantis projekto architektūrinius, urbanistinius ir kraštovaizdžio formavimo sprendinius, neabejoja japoniško sodo sostinėje reikalingumu.
„Vilnius kadaise buvo ąžuolų giria – vaidilutės čia kūreno ugnį.
