Šiltas sienas, naujus langus ir stogus šiandien turi jau daugiau kaip pusė Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų. Bet ar tai yra visa, ką norime pasiūlyti ateinančioms kartoms? Architektai ir edukologijos specialistai ragina pradėti diskusiją, kokių tikslų turėtume siekti atnaujindami mokyklas, išsiaiškinti, ką galima padaryti, kad vaikai būtų ugdomi kūrybiškoje, o ne kareivines primenančioje aplinkoje.
Ką programuoja ugdymo įstaigų erdvės?
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto dekanas Liutauras Nekrošius pripažįsta – užtikrinti ugdymo įstaigose bent jau higieniškas mokymosi sąlygas yra pirmaeilis uždavinys. Bet jau laikas kelti ir esminį klausimą – kaip mąstančią, kokią vertybių sistemą turinčią visuomenę norime kurti? Ir tada programuoti tuos tikslus parenkant architektūrinius mokyklų sprendinius.
„Pasaulio pažinimas prasideda ne tik nuo namų, kiemo, rajono, bet ir nuo mokyklos. Tai yra šiltnamis, kuriame auga ateities visuomenė. Čia įgytą patirtį išsinešame į tolesnį gyvenimą ir tokias pat vertybes kuriame aplink save. Šnekame apie visuomenės problemas ir laimės indekso vertinimą, bet jei norime ką nors pakeisti, turime pradėti keisti savo gyvenamąją aplinką. Vien kalbomis apie laimingą visuomenę ar socialine reklama, skirta kovai su patyčiomis mokykloje, problemų neišspręsime, – sakė L. Nekrošius. – Architektūra, architektūriniai sprendiniai lemia visuomenės bendravimo formas. Jei sukuriame gyvenamąją aplinką, nesudarančią galimybių bendrauti, jei joje yra pilkųjų zonų, palankių patyčioms ar šiaip nedraugiškiems santykiams, taip koduojame ir visuomenę – vaikai auga baimėje, engdami vieni kitus. Stebimės, kad gyvename būste su išdaužytais langais ar sulaužytomis durimis. Bet juk kaip nesvarbūs šie dalykai vaikams buvo pateikiami nuo mažumės. Jei toliau neugdysime atsakomybės už gyvenamąją aplinką, niekas nepasikeis ir po 50 metų.“
L. Nekrošius pabrėžė – modernizuojant mokyklas socialinio modelio klausimas svarbesnis nei estetiniai sprendimai: „Papuošti pastatą galima pagal to laikotarpio estetines madas. Vis dėlto pirmiausia reikia sudėlioti prioritetus: įvardyti, kokio tipo mokyklų reikia atsisakyti, apsispręsti, ar prioritetinės planuojant tikrą modernizaciją yra mažų, ar didelių miestų mokyklos. Klaidų renovuojant mokymosi įstaigas jau padaryta – dalis jų dabar stovi tuščios, nes nebeturi, ką mokyti. Reikia apgalvoti ir tai, kad mažo miestelio mokyklos yra ir kultūros centrai. Kai kuri nors jų uždaroma, problema ne tai, kad vaikams bus toliau važinėti į kitą, o tai, kad miestelis praranda kultūros židinį.“
Mokykla neturi priminti kareivinių
Viltį turėti europinio lygio mokyklų Lietuvai padovanojęs Vilniaus Balsių pagrindinės mokyklos projekto autorius, architektas Sigitas Kuncevičius projektuodamas šį pastatą turėjo aiškų strateginį tikslą – pastatyti gerą mokyklą, kuri atitiktų laikotarpio reikalavimus, nužymėtų kokybės parametrus ir galėtų tapti ateities mokyklų prototipu.
„Ne tik žodis, bet ir vaizdas, aplinka auklėja žmogų, taip vyksta ir estetinis lavinimas. Galų gale labai svarbu, kad vaikas matytų, jog jam skiriamas dėmesys, kad valstybė rūpinasi juo ir net laiko tai prioritetu. Tai supranta, tarkime, Šiaurės šalys, todėl švedų ar suomių mokyklos yra labai gerai įrengtos.
