Jei klausimas svarbus urbanistiniu požiūriu, galėtų būti kviečiama viena kompanija, jei objektas saugomoje teritorijoje – kitus, jei pasitaiko koks nors sudėtingas objektas, kuriame reikia sukurti interjerą – tarkime, Prisikėlimo bažnyčia – būtini dar kiti žmonės. Jei man reikėtų ką nors projektuoti Kauno senamiestyje, pirmiausia kviesčiau architektę Astą Prikockienę. Bet KAUET jos nėra. Ir tarsi nėra mechanizmo panaudoti architekto žinias“, – problemą mato G. Natkevičius.
Tikslinis ekspertų grupės surinkimas, pabrėžė pašnekovas, leistų išvengti visiškai nepageidaujamos projektų autorių loterijos: „Kas žino, ar tavo darbo pristatymo dieną susirinks atitinkamą specifiką išmanantys žmonės? O Kauno architektai juk ir moka už savo darbų svarstymus. Dabar kartais atrodo, kad ta KAUET suburta siekiant tik sukritikuoti, o ne patarti. Kūrėjas verčiamas pagalvoti apie tai, kad būtina pačiam brautis į ekspertų tarybą – tapti jos nariu, kad esant reikalui būtų lengviau apsiginti.“
VAUET narys R. Kilčiauskas supranta dviprasmes kolegų emocijas ir įtampą. Vis dėlto svarsto, kad čia daug kas priklauso ir nuo asmenybės: ar žmogus į pastabas reaguoja kaip į kritiką, ar kaip į nuomonę, pagaliau kiek pripažįsta kitokios nuostatos galimybę. Be to, pastebėjo R. Kilčiauskas, architektūra nėra tokia asmeninės saviraiškos forma kaip tapyba ar skulptūra, o ekspertų tarybos nediktuoja, kokia spalva dažyti namų sienas – kalba apie dalykus, kurie svarbūs visuomenei.
„Jei architektai jaučia visuomenės deleguotą pareigą kaip specialistai, tai jie jos ir laikosi. O jei kas nors dėl asmeninių, kūrybinių ambicijų pasijunta įžeistas, tai jau asmenybės arba gal kokios ekspertų kompetencijos reikalai – galbūt būta netinkamos argumentacijos“, – sakė R. Kilčiauskas.
Pašnekovas neabejoja, kad nereikalingą įtampą sumažintų ir tikslus ekspertuoti privalomų projektų kategorijų įvardijimas: „Jei autorius žinotų, kad rengdamas tam tikro pobūdžio projektą turės pristatyti jį ekspertų tarybai, nekiltų baudžiamumo asociacijų ir iš to atsirandančio nepasitenkinimo, susipriešinimo.“
Kada autorius turi teisę pasakyti „stop“?
Ekspertų tarybų nariai pripažįsta: vienas jautriausių ir sunkiausiai atsakomų klausimų – kiek ekspertai gali kištis į kūrybos procesą? Pasak VAUET pirmininko A. E. Paslaičio, aptarimo pobūdis ir detalumas priklauso pirmiausia nuo projekto kokybės.
„Visada matyti, ar tai meninis architektūrinis sprendinys, ar tik funkciškai pagal užsakovo pageidavimus subraižytas objektas. Architektas A. Ambrasas – vienas tų tarybos narių, kurie visada tiesiai šviesiai paklausia: kokia čia tavo idėja? Jei architektas neturi ką pasakyti, tai ne kas ir išeina. Tokiu atveju tiesiog bandome ką nors patarti: dėl aukštingumo, sudalijimo, dar kokios nors techninės detalės, – aiškino A. E. Paslaitis. – Gali būti ir taip, kad pats suabejoji, ar esi teisus kritikuodamas. Bet kaip tik todėl taryboje ir yra tiek daug narių, kurie gali pareikšti savo nuomonę.“
Architektui A. Ambrasui naujausio darbo – sostinėje iškilusio verslo centrų komplekso „Baltic Hearts“ – pristatyti VAUET nereikėjo. Projektą derinusioms instancijoms jis nesukėlė abejonių.
„Buvau pasiruošęs eiti, bet sakė, kad nereikia. Gaila – ruošėmės, bet savanoriškai nuėjęs lyg keistai atrodysi“, – šyptelėjo architektas. Ne vieną dešimtį metų kuriantis A. Ambrasas pripažino, kad ne iš karto mokėjo išklausyti ir pasinaudoti kolegų per viešus svarstymus išsakomomis pastabomis.
„Prieš 15 metų ekspertų tarybose lyg ir jautėsi, kad vyksta tam tikras statymas į vietą. Bet dabar man atrodo, kad kritiką reikia priimti negalvojant, kad kas nors tai daro turėdamas išskaičiavimų, – sakė A. Ambrasas. – Praėjus tam tikram laikui pasvarstai, kad gal ir teisingų dalykų buvo pasakyta. Verta iš karto neatmesti. Juk gali būti, kad pergalvojęs pastabas taisysi net ne tai, kas vertintojams kliuvo, o kitus dalykus – juk tai proga peržiūrėti visą projektą. Žmogus kartais aptingsti ir būni nusiteikęs naudotis savo išbandytais sprendimais. Kitas dalykas – kad visada reikia žinoti, kada turi sustoti ir ryžtingai pasakyti: manau, kad turi būti taip, ir nebekeisime nieko arba stabdysime projektą. Tai tinka bendraujant ir su užsakovu, ir su kritikais.“
VAUET pirmininkas A. E. Paslaitis norėtų, kad kiekvienas projektuojantis architektas į Vilnių žiūrėtų taip pat, kaip ir jis – kaip į tobulybę, kurioje bet koks naujas įrėžimas arba užgyja, arba ne – arba rėžia akį, arba ne: „Tai jautrūs sprendimai. Tik laikas parodo, ko vertas statinys. Ne veltui nustatytas 50 metų laikotarpis paveldui pripažinti. Tai matuoklis, kuris tikrai veikia. Ekspertų tarybos misija – padėti išvengti tų 50 metų statinio vertei patikrinti.“
Straipsnis iš žurnalo „Statyba ir architektūra“ 2014/6
