Tai – visi pastatai, kurie atsiranda miesto centro teritorijoje, taip pat esantys šalia pagrindinių gatvių, tarp jų – ir individualieji namai, taip pat vertinami ir nesvarbioje teritorijoje esantys visuomenei svarbūs objektai, visi specialieji ir bendrieji planai.

„Mes, ekspertai, ir patys savo projektus nešame į tarybą, kartais ir po kelis kartus. Ir kai jauni buvome, nešėme. Reikia išmokti priimti kritiką, kad ir kaip tai būtų sunku“, – pripažino L. Paulauskienė.

Tiesa, savivaldybės atstovai kartais bando apsieiti be ekspertų nuomonės net tais atvejais, kai pagal reglamentą tai privalu, ir patariamosios struktūros statusą turintiems specialistams dėl tokio požiūrio į architektūros kokybę lieka apgailestauti.

„Lietuvoje dabar klesti profanizacija: ne specialistai, o politikai ir valdininkai sprendžia formuluodami diletantišką nuomonę. Visos Lietuvos architektūrai, šalies miestams būtų geriau, jeigu būtų nustatyta, kad projektas negali būti derinamas be ekspertų tarybų pritarimo, – sakė L. Paulauskienė. – Nesame tie, kurie vykdo kieno nors užsakymus. Jei projektas, kuriuo suabejojo miesto savivaldybė, mūsų požiūriu yra geras, taip ir pasakysime.“

Jautrūs autorių ambicijų klausimai

Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius pritaria vilniečiui kolegai A. Blotniui – architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos yra svarbus ramstis miestų architektams, kurie turi rasti argumentų įtikinti autorius ar užsakovus, kad pateiktas projektas, kitaip negu jiems atrodo, nėra be trūkumų. „Architektūros projektai – ne visai meno kūrinys, jie turi funkciją, todėl tam tikri sprendimai nėra asmeninis vieno autoriaus reikalas. Jeigu autorius tai pamiršta, kolegos primena“, – aiškino N. Valatkevičius.

Tiesa, pripažino jis, būtinybę pateikti projektą Kauno architektūros-urbanistikos ekspertų tarybai (KAUET) įrašius į specialiąsias architektūrines sąlygas kai kurie architektai laiko neteisėta prievole.

„Tai sudėtingi reikalai, bet aš manau taip: jeigu LAS ir miesto savivaldybė sutarė steigti tokį darinį, kuris kaip patariamasis balsas padėtų ir vyriausiajam architektui, ir politikams, čia projektuojantys architektai turi laikytis nustatytos tvarkos. Tad mes siūlome, rekomenduojame nešti projektus į KAUET“, – keblią situaciją ieškant svertų derybose su projektų autoriais atskleidė N. Valatkevičius.

Kaune laikomasi nuostatos, kad ekspertizei turi būti pateikiami visi objektai, kurie yra finansuojami iš Europos Sąjungos, savivaldybių lėšų, taip pat pagrindinėse miesto gatvėse ir jų įtakos zonose, svarbiose erdvėse esantys statiniai.

Įžvelgia ekspertizių modelio trūkumų

Ne vieną Lietuvos architektūros apdovanojimą su savo biuro komanda laimėjęs ir ne vieną projektą KAUET pristatęs architektas Gintautas Natkevičius yra iš tų, kurie netiki dabartinių ekspertų tarybų funkcionalumu.

„Vis dar kuriama iliuzija, kad čia sprendimai priimami kolektyviai. Tam tikru metu jie valdininkams padėdavo, bet pasikeitė juridinė situacija, – atkreipė dėmesį G. Natkevičius. – „Stiklainio“ įvykiai parodė, kad KAUET yra absoliutus juridinis nulis. Atsakė, kaip ir turi būti, tas, kuris dėjo parašą – valdininkas.“

G. Natkevičius formuluoja retorinį klausimą: „Visi mes architektai esame rinkos dalyviai. Tad kaip aš, rinkos dalyvis, atnešęs savo konkurentui darbą, galiu tikėtis, kad jis man padės patarimais? Tai visiškai nelogiška.“

KAUET posėdžiuose architektas pasigenda konstruktyvaus kalbėjimo: „Taryboje yra kolegų, kurių nuomonės mielai ir pats pasiklausčiau, jeigu galėčiau, bet yra dalis tokių, kurie tik šiaip šneka. Taryboje beveik nevyksta rotacijos, čia nepatenka jaunimas. Jeigu į svarstymą papuola silpnesnis darbas ar architektas, jis gal nė nesupras gautų patarimų – tai, ką šnekės Dalius Šarakauskas ar Gintaras Čaikauskas, jam bus kaip kosmosas – aukštasis architektūros pilotažas. O kam į tas tarybas siųsti stiprius architektus? Ką ten veikti Algimantui Kančui, Eugenijui Miliūnui, Rolandui Palekui, Audriui Ambrasui? Jie bet kuriuo atveju padarys gerai, tai yra profesionalo atsakomybė.“

G. Natkevičius įsitikinęs, kad papildomi projekto aptarimai tokiose struktūrose kaip architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos padaro projektus įprastesnius. „Gaila, kad neprisimenu, kuris kolega kartą tiksliai apibendrino: „Blogam darbui KAUET nepadeda, o gerą apgadina…“ Išties man būtų kur kas įdomiau matyti grynąjį talentingų autorių požiūrį: nenugludintą, nenubrūžintą taryboje – su atviru nervu. Kai parodose pateikiami jų padarytų projektų eskizai, matau, kad jie buvo įdomesni. Gal kokie nors sprendimai atkrinta ne tik dėl tarybų, bet ir dėl užsakovo svarstymų, finansų. Bet aišku ir tai, kad mes bijome išsiskirti, parodyti tą nervą. Tai menas, kur svarbūs subtilūs niuansai. Daugelis sprendimų turi būti kūrėjo reikalas“, – tvirtino G. Natkevičius.

Architektas pasigenda ir gilesnių projektų aptarimų: „Gerai, kad posėdžiuose viskas tiksliai reglamentuota, be reikalo nepliurpiama, bet filosofiniam, aukštesnio lygio aptarimui laikas nebeskiriamas. Tiesiog nebevyksta diskusijos. Klausimas „Kodėl taip darei?“ nebekeliamas. Autorius neturi galimybės nė padiskutuoti su ekspertais – apginti savo idėją ar po aptarimo suabejoti kolegų išvada.“

Tarybose pageidauja kompetentingų konkrečios srities ekspertų

G. Natkevičius linkėtų, kad KAUET veiklai vadovautų miesto vyriausiasis architektas – kad jis turėtų teisę surinkti kompetentingiausius specialistus apsvarstyti konkretų objektą. „Dalis architektų turi ekspertų atestatus, dalis jų neturi, bet yra žinomi kaip nuovokūs specialistai.