• kultūrinis ir fizinis erdvės kūrimo savitumas turi būti svarbus, į jį turi būti atsižvelgiama regioninėje politikoje. Šis nuostatas Europos mastu reiškia skirtumus tarp įvairių klimatinių ir kultūrinių zonų.

Lietuvoje: mažesniu masteliu galima taikyti atskiriems etniniams regionams. Pavyzdžiui, Klaipėda visuomet akcentuoja specifinius savo architektūros bruožus.

• architektūra yra intelektinė, kultūrinė, meninė ir profesinė veikla. Architektūros paslaugos turi būti profesionalios ir kultūriniu, ir ekonominiu požiūriu.

Lietuvoje: dažnai pamirštamos trys pirmosios architekto veiklos sudėtinės dalys. Ketinant plėtoti vieną ar kitą objektą pamirštama, kad tai ir intelektinė, ir meninė, ir kultūrinė paslauga.

Šiuo dokumentu valstybės narės raginamos:

• stiprinti pastangas siekiant pagerinti žinias apie architektūrą ir skatinti kokybišką architektūros bei miestų planavimo poreikį;

• padėti perkančiosioms organizacijoms ir plačiajai visuomenei geriau suvokti architektūros, miestų ir kraštovaizdžio kultūros reikšmę (Lietuvoje to beveik nedaroma);

• atsižvelgti į konkrečius architektūros tarnybų reikalavimus ir siekti, kad jie būtų parengti profesionaliai (Lietuvoje tai – specialieji architektūros reikalavimai, pridedami prie projektavimo sąlygų; kartais jie būna labai formalūs, neskatina objekto kokybės);

• skatinti pavyzdinę architektūrinės kokybės viešųjų pastatų projektavimo ir statybos politiką (Lietuvoje šiuo aspektu daroma labai mažai arba nieko nedaroma);

• skatinti keistis architektūrinės veiklos informacija ir patirtimi (Lietuvoje informacinė sklaida remiama).

Įdomūs ES Tarybos rezoliucijos teiginiai, kuriems prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymas. Pavyzdžiui, Europos Taryba ragina Europos Komisiją atsižvelgti į kokybės būtinumą ir specifinę architektūrinių paslaugų prigimtį vykdant visų rūšių politiką, rengiant priemones ir programas. Tačiau paslaugų direktyva, Viešųjų pirkimų direktyva, to specifiškumo nenumato, tad čia pradeda veikti tradicijos, mentalitetas ir poreikiai, susiję su kokybe.

Trūksta visuomenės švietimo

Taigi Europos Taryba parengė gerus dokumentus, sudarančius prielaidą plėtoti kokybišką aplinką Europos šalyse. Lietuvos architektų sąjungos iniciatyva 2005 metais parengtas ir patvirtintas architektūros politikos krypčių aprašas, kurio nuostatai labai vangiai vykdomi.
Šiuo metu rengiamas naujas dokumentas – Kultūros politikos kaitos gairės, kuriose beveik pamiršta architektūra, o daliai visuomenės, dalyvavusios svarstant ir rengiant šias gaires, taip ir liko neaišku, kodėl architektūra yra kultūros dalis.
Išvada – reikia stiprinti architektūros propagavimą ir švietimą.

Šiuo metu Europoje veikia kelios tarptautinės visuomeninės architektų organizacijos, vienaip ar kitaip sekančios architektų veiklos aplinką ir bandančios jai daryti įtaką, suvienodinti kūrybos sąlygas bei architektūros svarbą. Tai Europos architektų taryba (ACE – Architects Council of Europe), Europos architektūrinio išsilavinimo asociacija (EAAE – European Association for Architectural Education), Europos architektų aljansas (EAA – European architects alliance), Europos interjero architektų taryba (ECIA – European Council of interior architects), Europos kraštovaizdžio architektų federacija (EFLA – European Federation for Landscape Architecture) ir t.t.

Europos architektūros politikos forumas (EFAP – European Forum for Architectural Policies) irgi yra viena tokių organizacijų. Forumo iniciatyva atliekamas monitoringas apie architektūros politikos vykdymą Europoje. Ataskaitos pradėtos rengti 2005-aisiais, t. y. praėjus 5 metams po Europos Tarybos rezoliucijos apie architektūrą priėmimo. Naujausia ataskaita parengta 2011 metais. Pateiktame žemėlapyje rodomos šalys, kurios dalyvauja apžvalgose. Palyginimui kartu apžvelgiamos ES nepriklausančios Europos šalys. Šių ataskaitų pagrindu galima palyginti, kaip atrodo Lietuvos architektūros administravimas Europos kontekste.

Pirmiausia – apie ataskaitas. Jos sudaromos oficialių institucijų pateiktų duomenų pagrindu. Lietuvoje tai yra Aplinkos ministerijos pateikti duomenys. Deja, kai kurie jų abejotini. Klausimų struktūra, jų supratimas ir atsakingų institucijų požiūris į vykdomus tyrimus daro įtaką tam tikrų paklaidų atsiradimui ataskaitose, bet bendrą vaizdą galima susidaryti.

Žymėjimas „ne“ gali reikšti, kad atsakomybę pasidalija kelios vyriausybės institucijos. Lietuva greičiausiai turėtų būti tarp tokių šalių, nes čia atsakomybę už architektūros politiką dalijasi trys ministerijos: Aplinkos, Kultūros bei Švietimo ir mokslo. Jos rengė Architektūros politikos krypčių aprašą ir yra atsakingos už priemones jas įgyvendinant. Žiūrint į lentelę peršasi išvada, kad ne taip svarbu, yra viena atsakinga valstybės institucija ar kelios. Daugelis sėkmingai aplinką kuriančių ir prižiūrinčių valstybių neturi vienos institucijos. Tai Austrija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Šveicarija. Taigi architektūros kokybė priklauso ne nuo to.

Išskyrus Ispaniją ir Prancūziją, valstybės institucijos, atsakingos už architektūros politiką, įkurtos per pastaruosius 10, kai kuriais atvejais – 20 metų. Tradiciškai kai kurios Europos šalys skirdavo labai daug dėmesio architektūrai. Jos ir toliau rodo pavyzdį Europai. Iš jų skolinamasi idėjų, kaip sustyguoti architektūros politiką. Beje, tik Lietuvoje ir Vokietijoje minėti departamentai yra Aplinkos ar Urbanistikos ministerijų sudėtyje. Kitose šalyse atsakingi padaliniai atskirti nuo gamybinių ministerijų.

Kadangi duomenis apie situaciją Lietuvoje pateikė Aplinkos ministerija, ji nepelnytai prisiskyrė rūpinimąsi architektūros reikalais tik sau.