Uostamiesčio muzikinis teatras ir Bastionų tiltas, Modernaus meno centro (MMC) muziejus ir „Quadrum“ verslo kompleksas sostinėje. Tai tik dalis pastarųjų metų projektų, kuriuose jėgas suvienijo architektai ir projektuotojai iš Lietuvos bei užsienio. Specialistai neabejoja, kad globalizacijos akivaizdoje tokie junginiai tik populiarės. Ir nors iš esmės šią praktiką vadina sveikintina, įspėja ir dėl potencialių grėsmių.

Kai savi nepakankamai geri

„Statybos ir architektūros“ pašnekovai pripažino, kad užsienio profesionalų inkorporacija į bendrus projektus gali būti vertinama ir kaip trūkstamos kompetencijos paieškos, ir kaip rinkodarinio įvaizdžio kūrimas. Kiek tai blogai ar gerai, priklauso nuo konkrečios situacijos.

Jau minėtus Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukcijos ir Bastionų tilto per Danės upę statybos projektus architektė, uostamiesčio projektavimo firmos „Pilis“ vadovė Ramunė Staševičiūtė taip pat vertina nevienareikšmiškai.

„Kai mūsų įmonė dalyvavo Bastionų tilto konkurse projektui parengti, į kompaniją pasikvietėme olandų firmą, kurios indėlis į šį projektą buvo daugiau inžinerinis. Nors ir mes turime gerų inžinierių, pasirinkome tokius partnerius, kurie turi tikrai didesnę patirtį palyginti su Lietuvos specialistais. Kiek per metus tiltų pastatoma Olandijoje ir kiek – Lietuvoje? Juo labiau kad buvo pateiktos specifinės sąlygos – reikėjo projektuoti pakeliamąjį arba pasukamąjį tiltą, tokių Lietuvoje išvis beveik nestatoma. Jeigu būtų reikėję projektuoti nemobilų tiltą, galbūt būtume apsiėję ir be olandų“, – svarstė architektė.

Pašnekovė pažymėjo, kad užsienio partnerius buvo pasikvietę du iš trijų konkurso dalyvių. (Konkursą laimėjo ir tilto projektavimo bei projekto vykdymo priežiūros darbus atlieka jungtinė projektuotojų komanda: bendrovė „Kelprojektas“, Klaipėdos architektų biuras „Andrijauskas ir partneriai“ ir projektavimo kompanija iš Olandijos „Royal HaskoningDHV“ – red. past.).

„Manau, bet koks bendradarbiavimas yra sveikintinas. Nereikia užsidaryti. Tokia praktika sudaro galimybę perimti užsienio partnerių technologijas, patirtį, iš jų pasimokyti. Mums taip pat buvo naudinga susipažinti, iš arti pamatyti, kaip dirba mūsų partnerių projektavimo įmonė, – pripažino architektė R. Staševičiūtė. – Jungtiniuose projektuose dalyvaujantys užsienio kolegos taip pat pamato mūsų architektų galimybes, galbūt įžvelgia potencialą Lietuvoje. Neatmesčiau, kad ateityje ir jie mūsų specialistus galėtų pasikviesti dalyvauti kokiuose nors bendruose projektuose.“

Nesidžiaugia, bet bendradarbiauja

Pašnekovė linkusi manyti, kad konkursų darbus vertinantys ekspertai įžvelgia, kiek projektuose dominuoja forma, o kiek gylis. Vis dėlto Klaipėdos muzikinio teatro atveju architektė neatmeta, kad suveikė rinkodaros triukas – laimėtojų koziriu galėjo tapti tiesiog užsienio kompanijos vardas.

„Mūsų architektai yra labai stiprūs. Ir šiuo atveju tikrai nepastebėjau didesnio užsieniečių indėlio nei mūsų kolegų parengtuose projektuose. Priešingai. Pirma, klausimas, kiek tame laimėtojų projekte išties figūravo vokiečiai. Nes jei figūravo, tai tikrai ne iš gerosios pusės. Tad galbūt konkurso rezultatams ir galėjo turėti įtakos, kad į projektą buvo įsitraukę užsieniečiai“, – svarstė pašnekovė.

Architektūros studijos „Arches“, verslo centro „Quadrum“ projekte bendradarbiaujančios su norvegų ir danų architektų biurais „Schmidt Hammer Lassen Architects“ ir „Lund+Slaatto Arkitekter“, kūrėjas Edgaras Neniškis pastebėjo, kad Skandinavijos šalyse tokia tarptautinė klasterizacija – itin ryški.

„Nors ir nesidžiaugia dėl konkurencijos, šių šalių atstovai labai dažnai formuoja klasterius. Kompanijos susijungia, ypač konkursuose, viešuosiuose pirkimuose, kur turi ateiti komanda su tam tikra patirtimi ar biudžetu. Tarkime, komanda niekada nėra projektavusi ligoninių, bet susitaria su kokia nors drauginga kompanija, kuri turi tokią patirtį, ir kartu dalyvauja konkurse. Lygiai tas pat Lietuvoje, pavyzdžiui, su baseinų konkursais. Konkurso sąlygose nurodoma, kad dalyvis turi būti suprojektavęs keturis baseinus. Kas gi Lietuvoje gali būti suprojektavęs keturis baseinus, išskyrus individualiame milijonieriaus name? Natūralu, kad esi priverstas ieškoti partnerio, kuris turėtų tokią patirtį“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot E. Neniškio, Danija net garsėja aktyvia valstybine politika, susijusia su architektūros eksportu: „Danai yra labai aiškiai suformulavę, kad architektūra – eksporto prekė, nes šioje šalyje dirba labai daug architektų. Vyriausybė daug investuoja, padeda ieškoti klientų, rūpinasi sklaida, kad architektai būtų reklamuojami, viešinami, turėtų galimybių išvažiuoti dirbti į Kiniją, kitas šalis.“

Vardas ne visada tolygu indėliui

Architekto E. Neniškio nuomone, Lietuvoje užsakovai užsienio specialistus dažniau pasitelkia kaip rinkodaros priemonę – esą žinomas prekės ženklas kur kas labiau atkreipia investuotojų ar partnerių dėmesį, ypač jei kompanija save pozicionuoja Vakarų rinkoje.

„Manau, mažiau atvejų, kai labiau domina žinios, rimti technologiniai dalykai. Teko girdėti, kad ir didžiuosius prekybos centrus projektuoja užsieniečiai, nes vadovaujasi pasiteisinusiais technologiniais sprendiniais, labai aiškiais standartais, kuriuos lieka tik sulietuvinti“, – teigė pašnekovas.

Tad ir džiūgavimus, kad dėl MMC muziejaus projekto Lietuvoje sužibės libeskindiškas konstruktyvizmas, architektas vertina rezervuotai, veikiau – kaip apipavidalinimo dalyką.

Šiuo atveju apskritai apsieita be konkurso – su konkrečiu pasiūlymu į Danielio Libeskindo studiją „Studio Libeskind“ kreipėsi patys MMC steigėjai, pasaulinio garso kompanijai talkins Lietuvos architektų biuras „Do architects“ ir projektavimo bendrovė „Baltic engineers“.

„Nemanau, kad vien lietuvių darbas būtų buvęs prastesnis“, – sakė E. Neniškis. Tačiau architektas pripažino ir tai, kad šį projektą plėtojantys verslo žmonės investicijas į garsią architekto pavardę gali pagrįstai laikyti ir tam tikros grąžos garantija.

„Ne paslaptis, kad egzistuoja savotiška kasta vadinamųjų architektūros žvaigždžių, kurios gyvena vos ne iš to, kad jų pavardė šmėžuoja kokiame nors projekte. Pavyzdžiui, Rusijoje būta atvejų, kai tokie žvaigždiniai, išgirtieji architektai, atvykę į „savo“ pastato atidarymą, jį apskritai pamatydavo pirmą kartą“, – atskleidė pašnekovas.

E. Neniškis linkęs tikėti, kad tai – vienetiniai atvejai ir kad Lietuvoje tokie precedento neturės.

„Tie junginiai kuriami, ir mes, juolab būdami Europos Sąjungos dalis, to neišvengsime. Pirma, konkurencija dar niekada niekam nepatrukdė. Antra, tai, kad ateina garsūs vardai, rodo, kad mes jiems irgi įdomūs, o jie pritraukia turistų, duoda ekonominės naudos, sykiu skatina pasitempti. Ir nors tam tikru požiūriu iš mūsų atima duoną, gauname ir vertingų pamokų – verslo, budrumo, kaip gauti užsakymą, kaip dėl jo kovoti, kaip save reprezentuoti, kaip parduoti. Reikia užsitarnauti žinomą vardą. Kas žino, gal ir mes kada nors važiuosime į Vokietiją ir ten kursime konkurenciją“, – sakė architektas.