Ne veltui vienas žymiausių to meto Lietuvos architektų, Prisikėlimo bažnyčios autorius Karolis Reisonas dar 4 dešimtmetyje sakė, kad „Kauno statybai trūksta saiko. Iš vienos pusės, statomi labai brangūs namai, o iš kitos – blogi ir pigūs. Sakysim, moderniškoj vokiečių statyboj nėra tokių brangių namų, bet užtat nėra ir tokių pigių, ir blogų kaip pas mus.“
Lietuviškas modernizmas yra tarsi „perleistas“ per vietinį suvokimą kas yra gražu ir tautiška: lenktos formos, monumentalūs balkonai, karnizai, medžio raižinių imitacijos, liaudiškos ornamentikos motyvai. Visa tai ir suteikia šiam architektūros stiliui savitą dvasią.
Beje, šiuo regioniškumu, puikiai iliustruojančiu Europos šalių kultūrinę įvairovę, galima labai gerai politiškai sužaisti. Šiuo metu yra populiarūs taip vadinamieji kultūros keliai. Pavyzdžiui, per Lietuvą driekiasi „Gintaro kelio“ dalis. Kodėl negalėtų atsirasti ir regioninių Europos modernizmo mokyklų kelias, kuris eitų per Kauną, Gdynią, Turku ir kitus miestus?
– Jūsų vertinimu, kokie yra įdomiausi modernizmo pastatai Kaune?
– Pokalbio pradžioje sakiau, kad reikėtų vertinti ne tik pilis ar rūmus, t.y. paminklus, bet ir kasdienybę. Tarpukariu Kaune buvo pastatyti visi pilnaverčiam miesto gyvenimui reikalingi pastatai – įstaigos, gyvenamieji namai. Todėl juos skirstyčiau į tam tikrus sluoksnius:
1. Solidūs, politinio svorio turintys pastatai: Lietuvos banko rūmai (Maironio ir K. Donelaičio g. sankirtoje), Prisikėlimo bažnyčia, Kauno įgulos karininkų ramovė, Vytauto Didžiojo karo muziejus.
2. Svarbios visuomeninės paskirties įstaigos: Centrinis paštas, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai (dabar – Kauno apskrities viešoji biblioteka, K. Donelaičio g. 8), KTU Tyrimų laboratorija (Radvilėnų pl. 19), Taupomųjų kasų rūmai (dabar – Kauno savivaldybė).
3. Didesnieji gyvenamieji namai: M. Chaimsono namas – tarpukario Kaune laikytas dangoraižiu (Maironio g. 13), Jono ir Gedimino Lapėnų daugiabutis namas (Kęstučio g. 38), bendrovės „Butas“ namas (Trakų g. 5) ir kiti. Gaila, kad neišliko Vienybės aikštėje stovėjęs brolių Vailokaičių namas.
4. Mažesnieji, kelių butų gyvenamieji namai. Jų yra daug, tačiau galima paminėti Arno Funko projektuotą puikų namą K. Donelaičio g. 19. Jo išskirtinumas – didelis apvalus langas. Taip pat ir L. Sapiegos g. 4, Maironio g. 16 esantys namai bei kiti.
Paminėjau KTU Tyrimų laboratoriją. Tai – fantastiškas pastatas, kuriame išlikę daug autentiškų interjero elementų. Šis aukščiausio lygio lietuviškojo modernizmo paminklas galėtų tapti simboliniais vartais į modernų, o kartu ir modernistinį Universiteto studentų miestelį.
Tokių vertingų objektų Universitetui priklauso ne vienas: buvęs bendrovės „Pienocentras“ pastatas, kuris 1937 m. parodoje Paryžiuje už savo architektūrą buvo įvertintas medaliu; buvę Žemės banko rūmai, kuriuose dabar įsikūrę KTU Centriniai rūmai; per pirmąją statybų bangą pastatyta ir ilgą laiką laikyta vienu moderniausių pastatų buvusi spaustuvė D. Donelaičio g. 20, kurioje dabar – Socialinių, humanitarinių ir menų fakultetas; KTU III-ieji rūmai Laisvės al. 13, kuriuose buvo įsikūrusi Ateitininkų sąjunga.
– Lietuviai modernizmą interpretavo savitai. Kaip jų pastangas įvertino tuo laikmečiu kiti europiečiai? Ar neatrodėme beviltiški provincialai?
– Jei vertintume kiekvieną pastatą atskirai, Kauno tarpukario architektūra nėra kažkokia itin išskirtinė, nors, pavyzdžiui, Centrinis paštas yra tikrai unikalus. Laikinosios sostinės statinių žavesį sudaro po visą miestą pasklidęs ir regioninį charakterį turintis modernizmo sluoksnis.
Kaip galime spręsti iš išlikusių nuotraukų bei prisiminimų, pirmųjų XX a. dešimtmečių Kaunas buvo sąlyginai apleistas carinės Rusijos provincijos miestelis. Tačiau vos po kelių dešimtmečių, nepriklausomybės pabaigoje atvažiavusiems užsieniečiams miestas jau pasirodydavo netgi kaip šiek tiek pasipūtėliškas.
– Kokia yra tarpukariu iškilusių pastatų būklė šiandien?
– Labai liūdna. Tik keli atskiri atvejai džiugina – Karininkų ramovė, kai kurie KTU rūmai. Tuo tarpu nuo viršutinių Centrinio pašto aukštų jau byra tinkas.
Gyvenamieji namai taip pat iš išorės dažniausiai atrodo gerokai apleisti. Ypač tai matosi Vytauto prospekte, netoliese geležinkelio stoties. Tačiau net ir Laisvės alėjos fasadai nedžiugina. Butų viduje taip pat itin retai beatrasi autentiškų detalių, dažniausiai padaromas vadinamasis „euro remontas“, kuris pražudo bet kokį unikalumą.
Namų laiptinės, kurių, beje, esama tikrai įspūdingų, fasadai yra netvarkomi. Gyventojams tai yra per brangu, todėl būtų gerai, jei galėtų prisidėti ir valstybė ar miesto valdžia.
Tuo tarpu savivaldybė deklaruoja, kad vienas iš miesto prioritetų kultūros paveldo srityje yra iš ES struktūrinių fondų lėšų atstatyti Kauno pilį. Jei, tarkim, iš Europos Sąjungos ar kitur būtų gauta, berods apie 40 mln. litų parama, iš jų būtų pastatyta pilis. Ne atstatyta, pabrėžiu, o pastatyta, nes projektai kol kas pagrįsti tik prielaidomis ir spėlionėmis.
Jei hipotetiškai tuos pačius pinigus investuotume į tarpukario pastatų atnaujinimą, turėtume visiškai kitos kokybės miestą, pakiltų nekilnojamo turto vertė. Žinoma, tai slidus klausimas – valstybės lėšomis būtų pakelta privataus turto vertė. Be abejonės, dar reikėtų diskusijų kaip šį procesą atlikti skaidriai ir socialiai teisingai. Tačiau akivaizdu, kad tokia investicija ne tik gerintų gyventojų savijautą bei savo vertės pajautimą, tačiau paskatintų ir bendrą miesto atsigavimą.
Viena iš paveldo užduočių juk ir yra gerinti žmogaus emocinį komfortą mieste. Jei to nėra, paveldas neatlieka vienos iš svarbių savo funkcijų.
