Lauko erdvės formantės – tiek architektūrinė visuma, tiek ir gamtiniai elementai – koduoja mūsų jauseną. Gamtinė aplinka, sukurtoji ir natūrali, veikia žmogaus egzistavimą ir būtį, įkvepia ir harmonizuoja jo savijautą. Įdomu nagrinėti, kokios prielaidos tai lemia, įvardinti aplinkos elementų poveikį žmogui ir dekonstruoti, analizuoti poveikį kuriančias dalis. 

Atskleidžiant šią temą visų pirma verta pabrėžti sensorinio aplinkos patyrimo svarbą. Literatūroje vis dažniau akcentuojamas pasaulio pažinimas per kūną ir kūno pojūčius (jusles) [2, 5]. Erdvė yra patiriama per penkis pojūčius (skonį pakeitus judėjimo pojūčiu), kuriais manipuliuodami architektai kuria bendrą objekto visumą. Architektūros lauke ėmus dominuoti tik vizualiniam partyrimui (okulocentrinė paradigma), žmogaus kuriama aplinka palaipsniui gali tapti skurdi, sukelianti tuštumos ir atskirumo jausmą [5]. Nuvertindami visuminį aplinkos patyrimą, atsisakome galimybės būti jos įkvėpti, įtraukti ir išgyventi turtingesnių potyrių.

Aplinką patirti daugiau nei vien vizualiai įmanoma ne tik ją matant ir racionalizuojant, bet ir jaučiant kūnu, visais pojūčiais „įsiklausant“ į supančios aplinkos daugiasluoksniškumą. Pavyzdžiui, gausus sniegas gali kurti duslią akustiką ir „patalo“ ramybės jausmą (akustinė erdvė); pojūtis, kaip po šiltos, saulėtos dienos įkaitusi mūro siena vakare atspindi šilumą praturtina somatinį vietos patyrimą; netikėtai užplūstantis jazminų, liepų kvapas vasaros naktį atkreipia dėmesį į olfaktorinę erdvę.

Kraštovaizdžio architektūra apjungia žmogaus poreikius, miesto audinį, erdvės kompoziciją, architektūrinę dalį ir gamtinius elementus [8]. Fiziniai kraštovaizdžio elementų sluoksniai – tai topografija, reljefas; vanduo (natūralus ar žmogaus suformuotas); dangos ir paviršiai; mažoji architektūra ir apšvietimas; augalai. Į visus šiuos elementus galima pažvelgti kaip į architektūrinius vienetus, formuojančius erdvę. Dėl konkrečios vietos erdvės kompozicijos ją patiriame savitai, aplinkos kompozicija formuoja ne tik fizinę, bet ir pasąmoninę jauseną.

Egzistuoja universalūs dėsniai, kas patiriančiajam erdvę suteikia saugumo ir komforto jausmą: pavyzdžiui, gaubiantys, saugumo jausmą suteikiantys objektai užnugaryje poilsio metu, gerai apžvelgiama erdvė priešais, suvokiamas ir lengvai naviguojamas erdvės išplanavimas ir kt.

Kiek sudėtingiau nei aptartos fizinės erdvės formantės įvardinama sąvoka – Genius loci. Ši vietos dvasia (jausmas) apibūdinama kaip subjektyviai jaučiama ypatinga tam tikros vietovės atmosfera.

Gamtos poveikis žmogui yra instinktyvus, savaiminis, prigimtinis, pasąmoninis – daug subtilesnis ir galingesnis nei dažnai norime pripažinti. Biofilija – natūralus, pasąmoninis žmogaus polinkis į tai, kas yra natūralu ir giliai pažįstama, tai meilė gyvasčiai [3]. Šis natūralus žmogaus potraukis gyvajam pasauliui iš dalies yra nulemtas genetikos, tai viena iš priežasčių, kodėl evoliucijos metu žmogus kaip rūšis išliko ir įsitvirtino. Ryšys su gamta padėjo rasti derlingą žemę, auginti maistą ir puoselėti naują gyvybę. Būtent dėl to ir dabar žmogus turi gilų psichologinį poreikį kontaktuoti su gamta ir natūraliu pasauliu [9].

Literatūroje pabrėžiama biofilijos efekto svarba miestų planavime. Miestų „žalinimo“ tendencijos, tokios kaip viešojo transporto plėtra, atsinaujinanti energija, pasyvūs pastatai – nors ir yra svarbūs aspektai, vien tik jų nepakanka. Kadangi žmogus turi įgimtą norą susijungti su natūraliu pasauliu, bet kokia pastanga kurti tvarią aplinką, turėtų fokusuotis būtent į gamtos elementą aplinkoje, į jo išsaugojimą, konservavimą, tvarų naudojimą [1]. Biolifiškas miestas (angl. biophilic city) – tai daugiau nei tik bioįvairovė mieste, tai siekis yra mokytis iš gamtos ir atkartoti natūralias sistemas miesto aplinkoje, kur urbanistinis planavimas vyksta kartu su gamta.

Biofilijos nelieka, kai atsiranda galios santykis – tendencija gamtą objektizuoti ir kontroliuoti. Jei hierarchinis požiūris buvo suprantamas istoriniais laikais, siekiant saugumo, norint apsiginti nuo nevaldomo gaivalo – tai šiais laikais jis yra praradęs savo pirminę prasmę ir itin disonuoja su gaminiais elementais.

Be ekologinės vertės, viena iš šiuolaikinių želdinių funkcijų mieste – kurti emocinį atsaką. „Laukinės gamtos“ (angl. wilderness) sąvoka pateikiama kaip siekiamybė, padedanti šiuolaikiniam žmogui patirti retą ir trokštamą kontaktą su natūralia gamta [7]. Stebimas siekis projektuoti želdinius vis labiau urbanizuojamoms teritorijoms taip, kad šalia XXI a. ofisų pastatų, naujų aikščių ir gatvių atsirastų natūralistiniai želdiniai, primenantys gydančią natūralią gamtą.

Kokias žinutes mums siunčia augalija ir ar mokame jas skaityti? Taip, kaip kraštovaizdžio visuma formuoja mūsų emocinį atsaką, taip ir konkretūs augalai ar jų bendruomenės iškelia prisiminimus ir pasąmoningą reakciją [6]. Vėjyje besiplaikstančios dekoratyvinės žolės gali būti pasąmoninga nuoroda į atvirą, saulėtą pievą. Dideli, žali augalų lapai gali priminti šešėliuotą, drėgną mišką. Žmogus reaguoja į augalus, nors sąmoningai to gali ir nesuvokti [4]. Želdinių visuma turi savybę iššaukti prisiminimus apie kraštovaizdį ir taip padėti perskaityti gamtos kodą. Miesto aplinką formuojančiųjų, kuriančiųjų pareiga ir galimybė – panaudoti tai miesto erdvėms, į miesto audinį svariai įtraukti ir gamtos sluoksnį.

Apibendrinant, gamtinis aplinkos sluoksnis dėl biofilijos efekto yra svarbus ir stipriai formuojantis mūsų savijautą. Kokybiškam aplinkos patyrimui yra būtinas sveikas ir balansuojantis ryšys su gamta. Kultūrinė (ypač miesto) aplinka yra stimuliuojanti ir patraukianti dėmesį; gamtos elementai yra subtilesnio veikimo ir sąmoningame lygmenyje dažnai lieka labiau foninės reikšmės. Šių dienų miesto žmogus, ne visada su gamta turintis asmeninį santykį, yra linkęs neįsisąmoninti biofilijos jausmo. Tačiau giliai, detaliai pažįstant gamtinius procesus ir natūralųjį pasaulį, atsiranda didesnė galimybė „skaityti“ gamtą tiek natūralioje aplinkoje, tiek ir mieste, kas gali praturtinti ir išplėsti pasaulio suvokimą.

Parengė:

Kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė

Straipsnis parengtas remiantis G. Characiejienės paskaita „Architektūrinė aplinka ir emocinis atsakas“, skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / localhost/newsa, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai,  surengtame nuotolinių paskaitų cikle „Kaip žmogus suvokia architektūrinę aplinką?“. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/4a6fjIZZAzw

LITERATŪRA:

1. Beatley, T. 2010. Biophilic Cities: Integrating Nature into Urban Design and Planning
2. Erwine, B. 2017. Creating Sensory Spaces
3. Fromm, E. 1973. The Anatomy of Human Destructiveness
4. Hitchmough, J. 2017. Sowing Beauty
5. Pallasmaa, J. 1996. The Eyes of the Skin
6. Rainer, T <http://landscapeofmeaning.blogspot.com/2012/11/garden-designers-roundtable-memory-and.html>
7. Rainer, T. 2015. Planting in a Post-Wild World
8. Waterman, T. 2009. The Fundamentals of Landscape Architecture
9. Wilson, E. O. 1984. Biophilia