Aušra Nyman
Ar muzikos garsai pakylės aukščiau kasdienybės, didele dalimi priklauso ne tik nuo koncertų salės akustikos, bet ir nuo to, kokia atmosfera apgaubs klausytoją renginio metu. Daugelis esame buvę ne viename muzikiniame renginyje ir pastebėję, kokios skirtingos yra erdvės, kuriose jie vyksta. Skiriasi ne tik pačios salės parametrai ir konfigūracija, bet ir apdailos medžiagos, spalviniai sprendimai. Sukurti harmoningą interjerą, reprezentacinį įspūdį derinant su akustika ir yra pagrindinė koncertų ir muzikinių renginių sales projektuojančių architektų užduotis.
Koncertų salėms – ilgalaikiai sprendimai
Jeigu žymių roko atlikėjų koncertus pradeda „apšildanti“ grupė, tai simfoninio ar kamerinio orkestro preliudija yra pati renginių erdvė ar net koncertų salės prieigos, įsitikinęs architektas Marius Mateika, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) koncertų salės ir Klaipėdos muzikinio teatro interjero rekonstrukcijų autorius.
„Koncertų salių interjeras yra kuriamas ne keleriems metams, o keliems dešimtmečiams, todėl jo sprendiniai turi būti ilgalaikiai – patvarūs ir nepaklusti įnoringiems mados vėjams. Tačiau koncertų salėse svarbiausia yra akustika, todėl projektavimas prasideda būtent nuo jos, – sako M. Mateika. – Pagrindinis lūkestis koncertų salėms visuomet yra akustika, nes žmonės susirenka klausytis. Nuo pat pirmųjų dienų glaudžiai bendradarbiaujame su akustikos specialistais. Sprendimus koreguojame atsižvelgdami į jų skaičiavimus. Taigi, iš pradžių kartu su specialistais susidėliojame akustinę „dėžutę“ ir tik tuomet planuojame, kaip įkvėpti jai gyvybės. Kitaip tariant, pradedame nuo griaučių – akustinio modelio ir ilgainiui jį apauginame raumenimis ir oda, t. y. apdailos elementais, atsižvelgdami į jų akustinius parametrus.“
Pirmiausia – akustika!
„Akustiniai ir estetiniai kriterijai nėra sinonimai ir dažniausiai vieni kitiems prieštarauja, – sako jis. – Neretai aukojama estetika, nes visų pirma reikia išgauti gerą garsą. Mūsų tikslas – kad niekas nebūtų paaukota, todėl projektavimas prasideda nuo skaičiavimų ir modeliavimo.“ Architektų sukurtas modelis perkeliamas į specialias akustikos specialistų naudojamas programas, kuriomis tikrinama, ar jis atitinka norimus parametrus. Atliekama modelio analizė: tikrinami plokštumų medžiagų parametrai, įvertinama, kaip į jas reaguoja sklindantis garsas, kuriomis kryptimis jis atsispindi. Architektai šiame etape supažindinami su garso sklidimo trajektorijomis – kur garsas užgęsta, o kur jo yra per daug, todėl, atsižvelgiant į akustikos specialistų pastabas ir siūlymus, pradinis projektas yra koreguojamas.
Tai tampri darbo su akustikos specialistais dalis, kuomet architektai atsižvelgia į jų pastabas ir, matydami akustinį modelį, atitinkamai koreguoja savo – pakeičia sumodeliuotą tūrį arba įveda papildomas plokštumas. Tuomet jau akustikos specialistai vertina pakeitimus – ar reikia papildomų korekcijų, ar modelis jau atitinka akustikos reikalavimus. Korektūrų darbo procese dažniausiai būna keletas, kol akustinis modelis pagaliau atitinka pageidautinus parametrus.
„Salėms toną užduoda esama erdvė, kurioje pirmiausia siekiama išgauti geriausią akustiką. Jeigu pradedama nuo architektūrinės idėjos, dažniausiai nukenčia akustinis rezultatas“, – pabrėžia specialistas. Anot jo, derinant akustiką su estetika, procesas vyksta palaipsniui. Akustinis modelis parodo, kokios plokštumos, kokio dydžio ir kaip jos turėtų būti išdėstytos, tuomet joms parenkamos medžiagos ir akustikos specialistai vėl tikrina garso sklidimo kelią.
„Salėms toną užduoda esama erdvė, kurioje pirmiausia siekiama išgauti geriausią akustiką“, – architektas M. Mateika. Igno Maldžiūno nuotr.
Akustinį modelį ir apdailos medžiagų pasirinkimą nulemia koncertų salės paskirtis
Simfoninio orkestro skambesiui būtini kokybiški atspindžiai, todėl labai svarbus parametras šiai erdvei yra medžiagos tankis. Medžiagų pobūdį architektams dažniausiai padiktuoja patirtis, o pasirinkimą aptarus su akustikos specialistais, pasiekimas geriausias rezultatas. „Gyvo garso koncertų salėms yra svarbus aidėjimas ir tinkami garso atspindžiai. Salės, kuriose vyrauja dirbtinis garsas – kolonėlės, garso stiprintuvai ir pan., pageidautina daugiau sugeriančių plokštumų. O universalioms salėms tenka numatyti transformuojamus elementus, kuriuos keičiant vienu atveju jie atspindėtų garsą, o kitu – sugertų“, – sako architektas.
Anot M. Mateikos, rekonstruojant koncertų salę, jeigu nesikeičia jos paskirtis, pakanka ir kosmetinio remonto, kas kita, jeigu paskirtis yra keičiama, tuomet tenka pakeisti ir salės struktūrą bei atlikti pastato, kuriame ji yra, rekonstravimo darbus. „Pirminė LVSO koncertų salės funkcija – „Kongresų rūmai“ – buvo užkoduota pavadinime, – patikslina architektas. – Tačiau dabartinė simfoninio orkestro salės paskirtis akustiškai reikalavo visiškai kitokios erdvės“, – akcentuoja M. Mateika. Akustikos specialistams apskaičiavus, kad esamo tūrio tokio pobūdžio salei nepakaks, teko keliais metrais pakelti pastato stogą.
Iššūkiai – reprezentatyvumas ir techniniai koncertų salės elementai
Architektams tenka nemaža atsakomybė parinkti tokias apdailos medžiagas, kurios ne tik atitiktų pageidaujamus akustinius parametrus, bet ir būtų ilgaamžiškos – patvarios ir nepavaldžios laikui. „Tai mus labai įpareigoja ir neišvengiamai tenka ieškoti išskirtinių, originalių sprendimų. Kita vertus, salėms yra keliami ypač aukšti gaisriniai reikalavimai, kas ganėtinai susiaurina medžiagų pasirinkimo diapazoną. Molio apdaila Klaipėdos muzikiniame teatre atsirado neatsitiktinai, ieškant sprendimų, kuo padengti patalpos sienas. Džiaugiamės, kad teatro vadovai šiam sprendimui pritarė, juolab, kad molis yra puiki akustinė medžiaga. Jis turi labai gerus parametrus – tai gan didelio tankumo plastiška medžiaga, todėl ją galima nesunkiai suformuoti ir pritaikyti taip, kad geriausiai atitiktų akustinius reikalavimus. Ją formuojant nebereikia taikytis prie riboto jau pagamintų medžiagų pasirinkimo, o susikurti tokią paviršiaus tekstūrą, kuri objektui suteiktų įsimintiną tapatybę“, – dėsto architektas.
Šiuolaikinėse koncertų salėse yra gausybė techninių elementų – tai ir garso kolonėlės, apšvietimo bei vėdinimo įranga. Dažniausiai stengiamasi juos paslėpti nuo žiūrovų akių, kad neblaškytų ir nenukreiptų dėmesio nuo to, kas vyksta scenoje. „Kai kurie techniniai elementai gali tapti koncertų salės įvaizdžio dalimi, ypač, jeigu sudėtinga būtų juos paslėpti. Svarbi koncertų salės, kurioje vienu metu daug žmonių išbūna uždaroje patalpoje keletą valandų, dalis yra vėdinimo įranga. Jos angos salės interjere dažniausiai atsiduria išoriniame akustiniame kiaute ir taip pat veikia akustiką. Jų yra labai daug, todėl vėdinimo įrangos išdėstymas ir išoriniai elementai (difuzoriai) ir yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo tenka susidurti projektuojant koncertų salių interjerą“, – sako architektas.
Rekonstruojant LVSO koncertų salę teko keliais metrais pakelti pastato stogą. Leono Garbačausko nuotr.
Pakankamai sudėtingos konfigūracijos LVSO Vilniuje salei sienų apdailos plokštės buvo sudėliotos taip, kad atitiktų akustinį modelį ir juos išdėstant pavyko suformuoti linijų grafiką, panašią į lietuviškus etnografinius motyvus. Taip pat pavyko užmaskuoti esamą gan komplikuotą pačios salės konfigūraciją, paslėpti arba išryškinti tai, kas norėta. Panaudotos Suomijoje pagal architektų pateiktus matmenis pagamintos natūraliu ąžuolo lukštu dengtos gipso plokštės, vietoje buvo sumontuotos dėlionės principu.
Akustika sustyguojama pagal orkestrą
Architektė Christina Seilern, „Studio Seilern Architects“ vadovė ir koncertų salės Andermate, Šveicarijoje projekto vadovė atkreipia dėmesį, kad panašiai kaip styginių orkestrui toną užduoda pirmasis smuikas, koncertų salės akustika projektuojama taip, kad geriausias skambesys būtų scenos zonoje, kurioje išsidėsto orkestras.
Architektė argumentuoja, kad orkestro atlikėjai turi jausti visus skambesio niuansus, kitaip tariant, jie turi girdėti patys save. Tik tokiu būdu bus užtikrintas kokybiškiausias kūrinio atlikimas. „Klausytojas priima kūrinį kitaip, nei jį atliekantis profesionalas“, – sako ji. Kuo arčiau atlikėjų yra klausytojas, tuo geresnį orkestro skambesį jis girdi, todėl neretai projektuojant naujas sales klausytojų vietos išdėstomos ne tik puslankiu priešais orkestrą, bet ir šoninėje ar net galinėje salės dalyje.
Komfortas ir akustika
„Jeigu orkestras kokybiškai atlieka muzikinį kūrinį, pavojaus, kad klausytojas užmigs minkštame krėsle, tikrai nėra“, – juokauja M. Mateika. Tačiau klausytojų kėdės užima gan didelį salės interjero paviršiaus dalį, todėl labai svarbu atsižvelgti į tai, kokį poveikį akustikai jos turės. Tai yra atliekama akustinės simuliacijos metu, kad architektai galėtų koreguoti klausytojų kėdžių išdėstymo konfigūraciją. Kitas svarbus kriterijus architektams – apibrėžtame koncertų salės plote susodinti kuo daugiau žiūrovų, todėl svarbu subalansuoti sėdimų vietų kiekį ir jų patogumo santykį. Krėslai parenkami optimalaus dydžio, o medžiagiškumas atitinka akustinius reikalavimus.
Koncertų salės santykis su išorine pastato aplinka
Nors daugeliu atveju koncertų salės būna uždaros, architektė Ch. Seilern, projektuodama Andermato (Šveicarija) koncertų salę, pasirinko atviros aplinkai koncertų erdvės koncepciją. Tokį sprendimą padiktavo rekonstrukcijos metu pakeltas stogas, siekiant padidinti būsimos koncertų salės tūrį. Šiuo tikslu papildomai įrengtas ir galinis salės balkonas. Iškilusią fasado dalį architektė nusprendė įstiklinti trigubo stiklo juosta, kad žiūrovas galėtų mėgautis įstabia Šveicarijos Alpių kurorto aplinka.
Andermato (Šveicarija) koncertų salei parinkta atviros aplinkai koncertų erdvės koncepcija.
„Jeigu esi erdvėje, kurioje atsiveria perspektyva, visai kitaip jauti muziką. Didinga muzika turi turėti ir pakankamai didingą erdvę“, – sprendimą apibūdino architektė. Trigubas stiklas buvo parinktas garso izoliavimo sumetimais – kad renginiai netrikdytų vietos gyventojų ir dėl salės akustinių savybių. Ch. Seilern – šveicarų kilmės architektė, savo profesinę karjerą pradėjusi JAV, kur susižavėjo suomių kilmės architekto Eeri Saarineno darbais, todėl ir savo projektuose ypač pabrėžia saikingumo ir preciziško atlikimo svarbą.
Projektuojant Andermato koncertų salę, ją ypač džiugino šveicarų apdailos meistrų skrupulingumas, perduodamas iš kartos į kartą, ir dėmesys detalėms. Andermato koncertų salėje žiūrovų kėdės išdėstytos ir scenos šoninėje dalyje. Išorinis akustinių medžio plokščių kiautas primena netaisyklingą origami, kuriame nėra jokios simetrijos. Kaip ir kituose pastato elementuose, kurie visi tarsi juda, sklendžia ore, kaip ir pati muzika, pripažįsta architektė.
Koncertų salių estetika yra labai svarbus jų bruožas – įsitikinę jas projektuojantys architektai. Šiuolaikinės technologijos, pakankama medžiagų, skirtų akustiniams paviršiams, paletė suteikia koncertų salių kūrėjams vis daugiau galimybių įgyvendinti įvairius sumanymus. Glaudus bendradarbiavimas su akustikos specialistais ne tik suteikia iššūkių, bet ir padeda rasti išskirtinius, kartais net netikėtus individualius sprendimus.
