Blog

Architektūra kitaip: būdas nusiraminti ir priemonė diskutuoti

Skvere tarp Genocido aukų muziejaus bei Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos buvo surengta šviesos instaliacija, skirta kovoms už laisvę. Norbert Tukaj nuotr.

Jau seniai architektūra nėra tik priemonė aplinkos erdvei formuoti, statiniams projektuoti ir kitaip žmogaus gyvenamajai aplinkai planuoti. Architektūra – tai mokslas, menas, visuomenės švietimo ir diskusijų diskursas įvairiomis kultūros, kartais ir politikos temomis. Siekiant „įdarbinti“ architektūrą, Lietuvoje atsirado kelios šios srities profesionalų iniciatyvos, skirtos padėti visuomenei mąstyti kritiškai, diskutuoti ir reikšti savo nuomonę.

Iniciatyvos kaip būdas nusiraminti

Audrius Ambrasas

Audrius Ambrasas.

Dviejų tokių iniciatyvų autorius – architektas Audrius Ambrasas, sukūręs architektūrines-menines akcijas: pasiūlymą Žaliojo tilto skulptūrų problemai spręsti ir solidarumą pažadinusią trumpalaikę šviesos instaliaciją šalia Lukiškių aikštės. Pasak A. Ambraso, architektūra visada sprendžia uždavinius – dažnai sudėtingus ir racionaliai tarsi niekaip neišsprendžiamus. Todėl būtent ją pasirinko kaip priemonę savo nuomonei išreikšti dėl viešoje erdvėje tvyrančių diskusijų tiek dėl Žaliojo tilto skulptūrų likimo, tiek dėl laisvės kovų įamžinimo: „Tiesiog pamačiau galimus sprendimus ir tos mintys taip degino, kad teko jas paleisti.“

Pirmasis toks projektas – „Žaliojo tilto skulptūrų redukcija“. Tuomet, kai viešojoje erdvėje netilo diskusija, ar palikti Žaliojo tilto skulptūras kaip skausmingos istorijos ženklus, ar jas nukelti, architektas A. Ambrasas išsprendė dilemą, kaip neutralizuoti skulptūrų ideologinį patosą, išsaugoti meninį tilto architektūros vientisumą ir sukurti naują pridedamąją vertę. Jis pasiūlė į skulptūras pažvelgti kitu kampu – ant jų akmeninių pjedestalų pastatyti plienines ažūrines konstrukcijas, kurios nesiliestų prie skulptūrų, tik įrėmintų jas.

„Konstrukcijos skulptūroms suteikia muziejinio eksponato vertę ir yra aliuzija į konteinerį – tarsi paruošta išvežti. Taip sovietinę ideologiją liudijančios skulptūros būtų tapusios vienu iš Vilniaus kaip miesto-muziejaus artefaktu. Projektą buvo planuota įrengti per festivalį „Vilnius Street Art“ ir eksponuoti 3 mėnesius. Tačiau miesto savivaldybės prašymu projekto įgyvendinimas atidėtas „ramesniems laikams“, o vėliau, kaip žinome, skulptūros nuo tilto buvo nuimtos“, – pasakojo idėjos autorius.

Projektas „Žaliojo tilto skulptūrų redukcija“ prasidėjo tuo metu, kai viešojoje erdvėje netilo diskusija, ar palikti Žaliojo tilto skulptūras kaip skausmingos istorijos ženklus, ar jas nukelti. A. Ambraso nuotr.

Projektas „Žaliojo tilto skulptūrų redukcija“ prasidėjo tuo metu, kai viešojoje erdvėje netilo diskusija, ar palikti Žaliojo tilto skulptūras kaip skausmingos istorijos ženklus, ar jas nukelti. A. Ambraso nuotr.

Architektas turėtų būti kūrėjas plačiąja prasme

Visai neseniai architektas įgyvendino dar vieną knietėjusią idėją – Lietuvos 100-ojo gimtadienio išvakarėse, vasario 15–16 d., Vilniuje, skvere tarp Genocido aukų muziejaus bei Lietuvos Muzikos ir teatro akademijos, surengė šviesos instaliaciją, skirtą kovoms už laisvę, laisvą dabartį įprasminti ir žmonėms laisvai ateičiai vienyti. Instaliacijos metu į dangų pakilo milžiniškas šviesos paminklas.

„Spindulį švietė keturi galingi prožektoriai su specialia optika, padedančia koncentruoti šviesą į kuo siauresnį srautą. Instaliacija buvo įrengta ten, kur siūlėme pastatyti laisvės kovų dalyviams skirtą paminklą. Manau, kartais tiesiog reikia atsipalaiduoti ir nekreipti dėmesio į visokius įsišaknijusius stereotipus, o į problemas pažvelgti iš šalies. Nebijoti netikėtų sprendimų, imtis atsakomybės, nebijoti pasakyti ir padaryti“, – pabrėžė architektas.

Paklaustas, kodėl tokiais projektais jam svarbu šviesti visuomenę, pašnekovas atsakė: „Architektūra yra glaudžiai susijusi tiek su kultūra, tiek su politika. Architektas privalo girdėti visuomenę, tačiau ir visuomenė turi lavintis, norėti suprasti ir vertinti architektūrą ne tik kaip statybos pramonės ir medžiagų gamintojų pagamintą produktą. Taip pat ir todėl, kad architektai turėtų labiau pozicionuoti save kaip kūrėjus plačiąja prasme, o ne tik kaip užsakymus vykdančius projektuotojus.“

„Architektūros fondas“ intensyviai prisideda prie visuomenės supažindinimo su architektūra. Giedriaus Akelio nuotr.

„Architektūros fondas“ intensyviai prisideda prie visuomenės supažindinimo su architektūra. Giedriaus Akelio nuotr.

Tikslas – pažinti savo architektūrinę aplinką

14 m. veikianti viešoji įstaiga „Architektūros fondas“ taip pat intensyviai prisideda prie visuomenės supažindinimo su architektūra.

Sandra Šlepikaitė

Sandra Šlepikaitė.

„Architektūros fondo“ iniciatyvos yra paremtos savanoriška veikla. Mūsų tikslas – prisidėti prie architektūros kultūros sklaidos ir ugdymo šalyje. Todėl inicijuojame įvairius projektus. Per organizacijos gyvavimo laiką iš įvairių savanoriškų iniciatyvų išsivystė keli dideli ir tęstiniai projektai, subūrę skirtingas auditorijas: architektūros ir kitų sričių profesionalus, studentus ir plačiąją visuomenę“, – teigė „Architektūros fondo“ direktorė Sandra Šlepikaitė.

„Architektūros fondas“ nuo 2010 m. organizuoja paskaitų apie architektūrą ciklus „Architektūros [pokalbių] fondas“, publikuoja leidinius, rengia parodas ir diskusijas, taip pat organizuoja projektą „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“, skirtą vaikams mažuosiuose šalies miesteliuose ir kaimuose, šiemet antrą kartą atstovauja Lietuvai Venecijos architektūros bienalėje, o vienas žinomiausių, plačiajai visuomenei skirtų „Architektūros fondo“ projektų – „Open House Vilnius“.

„Open House Vilnius“ – tai atviros architektūros savaitgalis, kurio tikslas – sukurti galimybę kiekvienam domėtis architektūra ir ją pažinti. Per šį savaitgalį duris atveria Vilniaus pastatai, pasižymintys architektūros kokybe, svarba miestui ir bendruomenėms. Pastatuose programoje nurodytu laiku vyksta ekskursijos, jas veda gidai-savanoriai, pastatų architektai ir jų „gyventojai“. Anot „Architektūros fondo“ direktorės, šios iniciatyvos yra svarbios, nes jos padeda pažinti architektūrą, skatina kritiškai vertinti savo architektūrinę aplinką, įgalina prisidėti prie architektūros kultūros formavimo ir sklaidos.

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2018 / 6.

Parašykite komentarą

Atsiliepimų nėra.