Šį pavasarį architektams teko ne vieną darbo dieną skirti savo profesinės bendruomenės reikalams – į ataskaitinius-rinkiminius susirinkimus narius kvietė ir Lietuvos architektų sąjunga (LAS), ir Lietuvos architektų rūmai (LAR). 90-metį neseniai minėjusi LAS šiandien turi apie 700 narių, o 2006 metais įkurti Rūmai, šiemet įvedus privalomą atestuotų architektų narystę, turi dvigubai didesnę „kompaniją“. Kiek architektų dalyvauja ir vienos, ir kitos asociacijos veikloje, dar nesuskaičiuota. Bet ir suvažiavimuose, ir jų užkulisiuose diskutuojant apie jų įtakos sferas, natūraliai kilo dar vienas klausimas – ar asociacijos nekonkuruos tarpusavyje, ar nereikėtų panaikinti LAS, jei dalyvavimas LAR, šiems įgijus visavertės profesinės savivaldos statusą, atestuotiems architektams tapo privalomas įstatymiškai.

[su_box title=”forumas / 1″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Apžvelgus Rūmų funkcijas matyti, kad jie apima daugelį profesijos atstovavimo užduočių, kurios gana glaudžiai siejasi Lietuvos architektų sąjungos veikla. Bet pirmiausia norisi pažymėti, kad abi šios asociacijos – Lietuvos architektų sąjunga ir Lietuvos architektų rūmai – atstovauja tai pačiai architektų bendruomenei. O jei tiksliau – ta pati architektų bendruomenė veikia per šiuos du juridinius asmenis. Svarbu tai, kad organizacija nėra nei išrinkti valdymo organai, nei administracija – šie tik tarnauja bendruomenės nariams ir veikia tose ribose bei tomis kryptimis, kurias bendruomenė nustato. Taigi, ir Rūmų santykis su Sąjunga ateityje bus toks, kokio pareikalaus patys architektai. Architektų bendruomeniškumas, sąmoningumas ir atsakomybė už savo profesiją akivaizdžiai auga, tad neabejotina, kad savo profesijos šeimininkais tapę architektai ateityje ras racionalius, visuomenei ir architektams parankiausius sprendimus.

Įvairūs šių sprendimų variantai jau ir dabar yra svarstomi, vyksta Rūmų ir Sąjungos tarybos narių susitikimai, diskutuojama ir Rūmų, ir Sąjungos narių suvažiavimuose. Nors nuomonių yra įvairių, tačiau bent kol kas nėra kalbama nei apie Sąjungos likvidavimą, nei šių dviejų organizacijų susijungimą. Priešingai – įžvelgiami dviejų organizacijų veiklos, jei ji vykdoma tinkamai, pagal iš anksto apibrėžtus susitarimus, privalumai.

Vieną tokių privalumų lemia pats atstovavimo pobūdis, dėl kurio savo laiku ir buvo steigiama nauja asociacija, o ne reorganizuojama Sąjunga. Rūmai yra organizacija, įkurta tam, kad pati reglamentuojama profesija perimtų valstybės funkcijas (architektų kvalifikacijos ir kitose šios visuomenei svarbios profesijos srityse).

Rūmai vienija atestuotus, praktikoje aktyviai veikiančius ir teisinę atsakomybę prisiimančius, architektus. Sąjunga yra asociacija, vienijanti architektus – meno kūrėjus, nebūtinai turinčius kvalifikacijos atestatą, ir jos veikla yra nukreipta į kultūrinius, kūrybos skatinimo, jos propagavimo uždavinius. Taigi – dvi šios organizacijos atspindi dvejopą architektų profesijos prigimtį: Sąjunga – laisvąją, meniškąją, Rūmai – atsakomybės prieš visuomenę ribojamąją. Manytina, kad šių dviejų organizacijų darnus veikimas gali padėti rasti tarp jų optimalų balansą ir visavertį šios profesijos atstovavimą.

Kitas bendradarbiavimo privalumas – tai tam tikra vidinė savikontrolė. Bendruomenės aktyvumas dar tik auga, architektai, kaip ir visa šalies visuomenė, dar tik mokosi pareikalauti iš savo išrinktų atstovų tinkamai, nešališkai ir atsakingai atstovauti bendruomenės interesams, todėl dviejų organizacijų veikimas greta viena kitos gali būti naudingas ir šiuo požiūriu – dalinantis patirtimi, nuomonėmis, įvardijant viena kitos veikimo trūkumus, padedant rasti kylančių vidinių problemų sprendimus. Svarbu pažymėti, kad toks šių organizacijų bendradarbiavimas nereiškia nei konkurencijos, nei konflikto, o tik padeda susitelkti bendriems tikslams, kurie, nepaisant kiek skirtingo pobūdžio uždavinių, išlieka tie patys – tai architektūros, žmogų supančios aplinkos, kokybė, sąlygų jai kurti sudarymas, architekto profesijos svarbos visuomenei išaiškinimas ir įtvirtinimas.

Taip pat svarbus yra ir jau minėtas beveik per šimtą metų sukauptas Sąjungos patirties bagažas bei infrastruktūra, kurią bendruomenė gali panaudoti užsibrėžtiems tikslams. Regionuose veikia aktyvūs Sąjungos skyriai, Vilniuje įkurtas menų inkubatorius, vykdomas bendradarbiavimas tarptautiniame lygmenyje, nemažai architektų save mato Sąjungos dalimi, ir ši narystė niekaip nesikerta su naryste profesinėje savivaldoje.

Be to, Sąjungos sukaupta infrastruktūra leidžia nustatyti visiškai simbolinį nario mokestį (nuo 2017 metų – 10 eurų per metus), tad ir finansine prasme dalyvavimas dviejose organizacijose nėra skausmingas. Žinoma, turint tik simbolinį narių išlaikymą ir galimybę egzistuoti vien iš savarankiškų pajamų šaltinių, kyla rizika prarasti ryšį su savo nariais bei motyvaciją jį palaikyti. Tačiau reikia tikėtis, kad naujai išrinkta Sąjungos valdžia, skatinama ir pačių narių, atgaivins ir palaikys šį ryšį, kuris yra esminė bet kurios asociacijos gyvavimo sąlyga.

Taigi, į kurią iš šių organizaciją besikreiptumėte, Jūs pateksite pas tą pačią architektų bendruomenę, kurios dabartiniai atstovai yra pasirengę aktyviai bendradarbiauti siekiant tų pačių, aukščiau įvardintų tikslų.

[/su_box]

[su_box title=”forumas / 2″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Tai, kad Lietuvoje veikia dvi šalies architektus vienijančios organizacijos – gera žinia architektams. Nes ji reiškia, kad Lietuvoje veiks dvi tomis pačiomis vertybėmis besiremiančios, tačiau nevienodo pobūdžio organizacijos – kaip dešinė ir kairė rankos. Būtent šie išgryninti skirtumai ir padės LAS ir LAR veikti efektyviau, „padengiant“ (atskirai ar kai kuriais atvejais kartu) daugybę architektūros laukui aktualių temų ir veiklos barų.

LAR privalomai vienija atestuotus Lietuvoje dirbančius architektus, tačiau architektūros lauke veikia ir būrys kitų architektūros išsilavinimą turinčių, bet Rūmų neatestuotų architektų, mokslininkų, teoretikų. Visus architektūros meną kuriančius, aukštąjį architektūros išsilavinimą turinčius žmones ir jungia sąjunga. Abi organizacijos kartu jau pasiekia pakankamai platų ratą profesionalų. Be to, LAS bendradarbiauja su tarptautinėmis architektų organizacijomis, kitų šalių architektų sąjungomis, kurios dalinasi informacija ir diskutuoja apie architektūros problematiką. Pasaulyje vis garsiau diskutuojama, jog architekto profesija tokia, kaip ji yra apibrėžta dabar, tikrai neliks ilgai. Lietuvos architektų bendruomenė taip pat turi reaguoti į pokyčius, eksperimentuoti, plėsti architekto veiklos barus. Manau, sąjunga yra būtent ta organizacija, kurioje galėtų gimti, vystytis ir būti diskutuojamos tokios iniciatyvos, idėjos, eksperimentai. O jiems tampant pasiteisinančioms praktikomis, Rūmai įtakotų jų reglamentavimą.

Rūmams jau anksčiau buvo perduota dalis architektų profesiją reguliuojančių veiklų, tokių kaip atestacija, kvalifikacijos kėlimas, draudimo, teisinio atstovavimo ir kiti klausimai. Dar šilto Architektūros įstatymo šviesoje Rūmai įgauna dar daugiau įrankių kontroliuoti ir reguliuoti architektūrinę veiklą. Pavyzdžiui, architektūrinių konkursų sąlygų kokybės – atitikimo nuostatams – kontrolę įsigaliojus įstatymui perims Rūmai. Tačiau LAS ir toliau liks aktyvi architektūrinių konkursų organizatorė.

Veikiant kartu, taip pat sustiprėja ir architektų balsas viešumoje – LAR sprendžia visuomenei svarbius, problematinius klausimus remdamiesi teisės aktuose nurodytais kriterijais, o LAS inicijuoja diskusijas, reiškia moralinę, vertybinę poziciją. Jau ne kartą abi organizacijos yra pateikusios vieningą nuomonę įvairiais klausimais.

Kaip meno kūrėjų organizacija, LAS rūpinasi meniniu, kūrybiniu, kultūriniu architektūros aspektu ir architektūros politika apskritai. LAR glaudžiai bendradarbiauja su Aplinkos ministerija, o LAS partnerystės taikinys – Kultūros ministerija, dalyvavimas formuojant valstybinę Kultūros politiką. Kelios pastarųjų metų patirtys kartu nominuojant architektus įvairiems valstybiniams apdovanojimams bei svarbiems postams rodo, jog geriausias rezultatas bus pasiekiamas LAS ir LAR koordinuojant veiksmus, informuojant viena kitą.

Vienu pagrindinių LAS veiklos sričių turėtų būti kokybiškos architektūros propagavimas, viešinimas, visuomenės edukacija – trumpai tariant, kokybiškos architektūros poreikio visuomenėje ugdymas. Tai itin plati veikla (nuo parodų, renginių, kūrybinių dirbtuvių, leidinių, iki architektūros muziejaus atkūrimo), kurioje vaisių atneštų bendradarbiavimas ne tik su kitomis architektūrinėmis organizacijomis ir iniciatyvomis (veikiančiomis Lietuvoje ir užsienyje), bet ir su kitų sričių meno kūrėjais. Be Lietuvos, LAS architektų, sąjungos narių kūrybą pristato ir užsienyje – parodose, festivaliuose. Ši veikla galėtų išsiplėsti į Lietuvos architektų paslaugų eksporto programą.

Ir LAS, ir LAR veikia architektų švietimo srityje. LAR organizuoja atestuotis norintiems architektams privalomus kvalifikacijos kursus, LAS veikla – diskutuoti apie architektūrinį švietimą su universitetais, vykdyti neformalų architektų švietimą per konferencijas, diskusijas, leidinius, renginius, kūrybines dirbtuves, net ekskursijas.

Taigi darbų, veiklos ir atsakomybės ir dviem organizacijoms „iki kaklo“. Šiuo momentu svarbu galutinai išdiskutuoti ir susitarti, kada Lietuvos architektų bendruomenė veiks per vieną, kada – per kitą asociaciją, o kada surems abiejų pečius.

[/su_box]

[su_box title=”forumas / 3″ box_color=”#00817d” title_color=”#ffffff” radius=”0″ class=”dotdotdot”]

Vertinant šios dienos realiją, Lietuvos Architektų Sąjunga (LAS) ir Lietuvos Architektų Rūmai (LAR) traktuotini kaip partneriai. Šiandien, tiksliau per pastaruosius dvejus metus, architektai pasiekė išties svarbių laimėjimų teisėkūros srityje. Sukurta nuosekli profesinės kokybės ugdymo sistema – įteisinta architektų savivalda, architektus ruošiantys universitetai perėjo prie privalomojo architekto – magistro lygmens, Seime pagaliau priimtas (trečias Europoje) pirmas Lietuvos istorijoje Architektūros įstatymas. Ši sistema savo esme orentuota į projektuojantį (kuriantį ir realizuojantį kūrybą) architektą, tiksliau į jo veiklą reguliuojančią LAR. Bet į kurios veiklos akiratį nepatenka architektūros studentai, neprojektuojantys, tačiau profesijos kokybei labai svarbūs architektūros kritikai, architektūros istorikai, pagaliau jau nebeprojektuojantys architektai senjorai, sukaupę praktinę profesinę patirtį…

Žinia, LAS kaip kūrybinė sąjunga didįjį savo indėlį architektūrai įnešė sovietmetyje, labai ribotų, suvaržytų ir reglamentuotų galimybių erdvėje po savo sparnu glausdama visus: projekuojančius, rašančius ar nebeprojektuojančius architektus. Įprastais laisvojo pasaulio Europos standartais projektuojantiems architektams susitelkus apie LAR, takoskyra tarp LAS ir LAR jaučiama ir gilėja. Neabejingiems architektūrai ši problema kelia ne tik susirūpinimą, bet ir skatina diskutuoti, vertinti bei ieškoti racionalaus sprendimo šiandienai ir ateičiai. Erdvė diskusijai yra, manau, rasime ir sprendimus.

[/su_box]

Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 3.