Blog

Architektė R.Leitanaitė: visuomenė turi reikalauti kokybiškos architektūros

Rūta Leitanaitė.

Šių metų pradžioje buvo įsteigta Lietuvos architektūros meno taryba, kurios iniciatoriai – Lietuvos architektų sąjunga ir Kultūros ministerija. Šios tarybos įsteigimas byloja, kad architektūra kaip meno rūšis pripažinta valstybiniu mastu. Lietuvos architektūros meno taryba atsakinga už šalies architektūros politikos formavimą, taip pat teikia pasiūlymus, kaip būtų galima ją įgyvendinti. Apie tarybos įsteigimą, tikslus ir veiklos pradžią portalui SA.lt pasakoja Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė, Lietuvos architektūros meno tarybos pirmininko pavaduotoja Rūta Leitanaitė.

Statyba ir architektūra. Kam gimė pirminė idėja įsteigti Lietuvos architektūros meno tarybą (LAMT)?

Rūta Leitanaitė. Idėja sklandė ore. Paskyrus naująjį kultūros ministrą Mindaugą Kvietkauską mes, Lietuvos architektų sąjungos atstovai, apsilankėme pas jį pasikalbėti apie architektūrą ir jau tuomet pasiūlėme, kad reikėtų labiau valstybiniu mastu atstovauti architektūrai kaip kultūros daliai. Iš pradžių kalbėjome apie Lietuvos vyriausiojo architekto, naujos pareigybės įsteigimą. Tokių pavyzdžių yra kitose šalyse. Vyriausiojo architekto postas ir biuras yra nepriklausoma institucija prie Vyriausybės, kuri užsiima architektūros politikos formavimu ir kuria prielaidas jai įgyvendinti. Ministerijos atstovai pritarė, sakydami, kad tai galėtų būti siekiamybė, o pradėti reikėtų nuo mažesnio žingsnelio. Sutikome, kad tai galėtų būti Architektūros meno taryba, kuri veiktų kaip patarėjas Kultūros ministerijai. Kita vertus, ministerija pagal savo patvirtintą planą ketino įsteigti įvairių sričių meno tarybas, tarkime, Lietuvos dizaino tarybą. Taigi poreikis buvo jau tiek subrendęs, kad abipusiai ši idėja ir gimė.

S.A. Kodėl buvo subrendęs toks poreikis, ar procesai architektūros lauke vyksta chaotiškai, ne ta linkme?

R.L. Architektų bendruomenė didesnio valstybės dėmesio architektūrai pasigenda jau seniai. Kai atėjau dirbti į architektūros lauką, ši problema jau buvo „prinokusi“ – architektūra valstybiniu mastu nebuvo pripažįstama kaip kultūros dalis ar meno sritis. Iki šiol architektūra kaip sektorius priskirta Aplinkos ministerijai. Tačiau negalima nematyti milžiniškos architektūros reikšmės ir poveikio šalies visuomenei, istorijai, kultūrai. Lietuvos architektų sąjunga yra kūrybinė meno kūrėjus vienijanti organizacija. Mes visuomet teigdavome, kad architektūra yra labai svarbi šalies kultūros dalis. Iš šalies šios tarybos atsiradimas gal ir gali atrodyti kaip dar vienos institucijos kūrimas, tačiau matau tai kaip svarbią valstybinę-politinę žinutę, kad valstybė pagaliau pripažino, jog architektūra yra menas, lygiavertė kitoms meno šakoms kultūros sritis, o ne tik statybos verslo ir rinkos pagalbinė priemonė. Kūrybinis, profesionaliojo meno aspektas bus vienas svarbiausių šios tarybos veiklos prioritetų.

S.A. Kaip ji buvo išrinkta, kokiais kriterijais remiantis?

R.L. Pagal LAMT nuostatus tarybą sudaro 9 nariai, deleguojami svarbių architektūrai organizacijų: po vieną iš Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos architektų sąjungos, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos, taip pat iš trijų aukštųjų mokyklų, kurios turi architektūros studijas (Vilniaus dailės akademija, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Kauno technologijos universitetas). Papildomai tris narius Kultūros ministerija deleguoja pati. Iš jų vienas narys atstovauja kultūros paveldo, kiti – architektūros ir urbanistikos sritims.

S.A. Kaip šį faktą priėmė patys architektai?

R.L. Sulaukėme ir skepticizmo, tačiau dauguma apsidžiaugė, kad architektūros frontas aukščiausiame valdžios lygyje žymiai pastiprėjo. Skepsis kilo dėl to, kad iš pradžių daug kam buvo neaišku, ką ši taryba darys, ir ar nesidubliuos jos veikla su kitomis įvairiomis institucijomis ir įvairiais formatais veikiančiomis tarybomis, darbo grupėmis, organizacijomis. Dabar jaučiame architektų pasitikėjimą ir lūkestį, kad taryba prisidės prie to, kad Kultūros ministerijos rūpestis architektūros sritimi būtų aktyvus ir nuoseklus.

S.A. Kokie jos pagrindiniai tikslai, veiklos gairės?

R.L. Pagal LMAT nuostatus yra aštuonios pagrindinės veiklos sritys. Lietuvos architektūros meno taryba atsakinga už šalies architektūros politikos formavimą, pasiūlymus, kaip ją būtų galima įgyvendinti. Priešingai nei dauguma Europos šalių, Lietuva kol kas neturi patvirtinto Architektūros politikos dokumento, kuriuo valstybė per skirtingų sričių ministerijas, kultūros, edukacijos įstaigas susitaria, kokiomis priemonėmis bus vystoma architektūros sritis. Architektūra susijusi su kitomis sritimis, kurių yra veikiama ir veikia jas pati. Tai ekonomika, socialinė sritis, kultūra, paveldas, ekologija, švietimas, o už jas atsakingos skirtingos ministerijos. Pasiekti šio susitarimo tarp visų sektorių – didelis darbas, kurį reikėtų nuveikti.

Lietuvos architektūros meno taryba (iš kairės stovi): Tomas Grunskis, Alvydas Žickis, Milda Vakarinaitė (tarybos sekretorė), Rūta Leitanaitė, Gintautė Žemaitytė (kultūros viceministrė), Audrius Ambrasas, Elena Archipovaitė, Daiva Veličkaitė, Kęstutis Zaleckis, Audrys Karalius, Marius Daraškevičius.

Pastangų buvo ir anksčiau, deja, kol kas politikos dokumento neturime. Lietuvoje prieš daugiau nei dešimtmetį patvirtintos Architektūros plėtros gairės, o prieš penkerius metus Kultūros ministerija patvirtino Architektūros ir dizaino plėtros gaires, kurios buvo rengtos remiantis Lietuvos architektų sąjungos dokumentu, ruoštu Architektūros politikai. Tačiau pirmasis dokumentas nėra įpareigojantis, o antrasis apsiriboja viena ministerija. Įpareigojimus, privalomus visiems, architektūros srityje reglamentuoja prieš kelerius metus priimtas Architektūros įstatymas. Šios tarybos veiklos gairės apima architektūros vystymo ir plėtros programų bei valstybinio finansavimo prioritetų ir šaltinių siūlymus, rekomendacijas, architektūros industrijos, tarptautinio konkurencingumo stiprinimą, Lietuvos architektūros propagavimą šalyje ir užsienyje, architektūros studijų kokybės stiprinimą, architektūrą reglamentuojančių teisės aktų rengimą ir tobulinimą, architektūros kokybės svarbos sklaidą ir kitus architektūros srities klausimus.

S.A. Kaip bus reglamentuojama LAMT veikla? Kokios trukmės bus kadencijos, kaip vyks posėdžiai, susirinkimai?

R.L. Numatyta, kad viena kadencija trunka trejus metus, o tarybos narys gali dirbti ne ilgiau kaip dvi kadencijas iš eilės – kad keistųsi mintys ir iniciatyvos. Tarybai talkina sekretorė Milda Vakarinaitė, kuri Kultūros ministerijoje kuruoja įvairias kūrybinių industrijų sritis. Posėdžius šaukia pirmininkas, pagal nustatytą tvarką turime surengti ne mažiau kaip keturis posėdžius per metus. Tai nėra labai daug, atsiradus poreikiui galime susitikti ir dažniau. Reikalai sprendžiami ir susirašinėjant, telefoniniais pokalbiais, pastaruoju metu – vaizdo konferencijose.

S.A. Ar dalis jos veiklos nedubliuos kitų, jau esamų institucijų – LAS, Architektų rūmų veiklos?

R.L. Nedubliuos. Taryba neorganizuos konkursų, neaptarinės konkrečių projektų. Ji formuos strategiją. Tarkim, karantinas ypač skaudžiai paveikė meno šakas, kurios skirtos gyvam pasirodymui. Architektai šiuo metu dar nejaučia skausmingų pasekmių, tačiau po pusmečio pamatysime, kiek žalos padarė pandemija, ypač jeigu ji pasikartos. Kadangi Vyriausybė nusprendusi aktyvuoti viešąjį sektorių per visuomeninių objektų statybas, pasiūliau pasikalbėti apie tai, kaip valstybė tame gelbėjimo plane organizuodama konkursus galėtų nepamiršti architektūros kokybės.

Įdomiausias naujienas sužinokite pirmieji – „Statyba ir architektūra“ Facebook puslapyje:


S.A. Kaip LAMT veikla atsispindės viešojoje erdvėje? Kokia numatoma LAMT veiklos sklaida?

R.L. Kadangi taryba yra patariamasis Kultūros ministerijos balsas, tarybos veiklos viešinimu rūpinsis pati ministerija. Mes savo poziciją išreikšime per interviu, kitus viešus pasisakymus. Tam reikia šiek tiek daugiau laiko, nes taryba neseniai įsteigta, tad kol kas dar neturime gausaus turinio, kurį galėtume skleisti. Iki šiol įvyko du tarybos posėdžiai. Pirmajame buvo priimti du pagrindiniai sprendimai – visuomeninių objektų sąmatoje skirti tam tikrą procentą įsigyti meno kūriniams ir LAMT pasiūlymas dėl Nacionalinio architektūros centro ar muziejaus kūrimo, kuris 2006 metais buvo panaikintas, o jo archyvai išskirstyti po kitus muziejus. Architektūros muziejaus Lietuvoje, deja, neturime. Šiuo metu vyksta architektūros sklaida, ja rūpinasi kelios organizacijos, tarp jų – ir Lietuvos architektų sąjunga. Tačiau kasmet turime prašyti paramos iš Lietuvos kultūros tarybos. Nežinia, kada gali būti sustabdyta kuri nors iniciatyva. Todėl tvyro savotiškas netvarumo jausmas, kuris neleidžia planuoti tęstinumo.

S.A. Teigiama, kad LAMT veikla prisidės prie kokybiškos architektūros viešinimo, edukacijos. Kiek svarbi visuomenei ir kaip ją praturtina kokybiška architektūra?

R.L. Kiekvieną akimirką esame kokiame nors pastate, viešoje ar užmiesčio rekreacinėje erdvėje, poilsiavietėje. Architektūra mus supa nuolat. Tai nėra paveikslas, kurį gali užkišti už lovos, jeigu jis tau nepatinka. Architektūra lemia ir tai, kaip jaučiamės psichologiškai ir fiziškai, ir tai, kaip mums patogu ar nepatogu erdvę ar pastatą naudoti, kaip joje užtikrinamas grynas oras, šviesa, ar visi gali ten patekti. Ypač tai išryškėjo per šią pandemiją, kitaip pradėjome žiūrėti į pastatus. Architektūra yra ilgaamžė, todėl ją reikia kurti labai atsakingai, ir visuomenė turi reikalauti kokybiškos architektūros. Labai svarbu šviesti žmones, kad jie suprastų, kokia yra kokybiška architektūra, kaip jos reikalauti. Architektūra yra ir meninė kūryba, ir sudėtingo moderuojamo proceso rezultatas. Šiais laikais nebėra taip, kad architektas ar užsakovas pabraižė savo vizijas, ir pastatas toks iškilo. Jeigu architektūra kuriama mieste, ji veikia daugelį žmonių, net tik užsakovą ir architektą, bet ir kontekstą, kuriame atsiranda, keičia aplinką. Rezultatas, kurį matome, dažniausiai yra kompromisas tarp norų, lūkesčių, verslo planų ir reglamentų.

S.A. Nemažai konkursams pateiktų projektų, tiek pastatų, tiek viešųjų erdvių sulaukia nemažai prieštaringų vertinimų iš pačių architektų. Į diskusijas įtraukiama ir plačioji visuomenė, kuri daugelio architektūros kompleksinių sprendimų ne visuomet supranta. Kaip turėtų būti edukuojama visuomenė?

R.L. Labai retai nuomonė apie pastatus būna vienoda. Ne visi pastatai yra tikrai geri. Kultūros ministerijai siūlysime galimus būdus, kad visuomenė labiau suprastų architektūrą – nuo minėto Architektūros centro įkūrimo iki nuoseklaus finansavimo ekskursijų, parodų, konferencijų, seminarų organizavimui. Viena projektavimo proceso dalių yra projekto viešasis aptarimas, diskusijos. Lietuvoje dar nėra tradicijos diskutuoti. Tą daryti sunku ir architektams, investuotojams. Beje, ir visuomenė nėra įpratusi kultūringai diskutuoti. Visiems reikia mokytis išklausyti, išgirsti vieniems kitus. Kol kas diskusijos apie projektus šiuo metu labiau panašios į apsišaudymus iš skirtingų apkasų pusių. Kaip minėjau, kol kas nėra įpročio ir patirties, kurie diskusijas galėtų paversti konstruktyviomis. Tikiu, kad tai ateis per praktiką.

S.A. Ar LAMT darys įtaką architektūros studijų kokybei?

R.L. Be abejo, visi architektai žino problematiką, kad Lietuvos universitetuose „prikepama“ per daug architektų. O kai jų yra tiek daug, kyla klausimas, ar pakankama kokybinė atranka. Ar gali vienu metu būti ir daug, ir gerai? Architektūros studijos susidurs (ir jau susiduria) su dideliu iššūkiu, nes architekto profesija labai keičiasi. Studijos turi į tai reaguoti. Praėjo laikai, kai architektas buvo svarbiausias sprendėjas ir gavęs užsakymą iš „centro“ galėdavo vienas pats sumąstyti ir nupaišyti architektūrą, kuri užprogramuodavo tam tikrą gyvenimo, darbo ar laisvalaikio leidimo būdą. Šiandien architektas susiduria su labai daug interesų grupių, kurios veikia jo projektą – tai ir užsakovas, ir savivalda, ir paveldo, gamtosaugos institucijos, be to, projektui įtaką nori daryti ir bendruomenės, kurios gyvena netoli būsimo projekto. Kita vertus, architektūra veikia daugelį sričių, architektas turi bendradarbiauti su jų specialistais. Sugebėjimas dirbti tarpdisciplininėje komandoje, suvokti kitų disciplinų pagrindus be galo svarbus. Architektas turi būti ir pirmasis smuikas, ir orkestro dirigentas, ne tik pagrindinis objekto, kuris turi vieningą meninę koncepciją, kūrėjas, bet ir suvaldyti komandą taip, kad ji nesiginčytų, o remtų ir padėtų įgyvendinti idėją. Be to, būtina žinoti ir pasaulio aktualijas, nes architektūra šiandien turi būti ekologiška, etiška, technologiškai inovatyvi ir skirta įvairioms žmonių grupėms. Tokius augančius reikalavimus turėtų atliepti studijos – vytis tendencijas, neprarandant tradicinių žinių bei sugebėjimų, kuriuos privalo turėti architektas.

S.A. Kokie artimiausi numatomi veiksmai, gal jau dalis priemonių pradėta įgyvendinti?

R.L. Turime didelį sąrašą aktualių klausimų. Nacionalinio architektūros centro tema, manau, išliks šios tarybos kadencijoje viena iš prioritetinių. Abiejuose posėdžiuose kalbėjome, kaip būtų galima paskatinti šios idėjos cirkuliaciją tarp valdžios sluoksnių. Paskutiniame posėdyje diskutavome, kaip valstybė galėtų padėti architektūros sektoriui pasiruošti krizės padariniams. Iki to laiko turėtume išanalizuoti, kokį poveikį pandemija, karantinas turėjo architektų praktikai. Kaip jau minėjau, siūlysime viešųjų pirkimų organizacijoms vykdyti daugiau konkursų. Jų dalis, palyginus su rangos konkursais, dar yra labai maža, ypač regionuose.

S.A. Kokie būtų jūsų, kaip LAS vadovės, palinkėjimai LAMT kryptingai veiklai, siekiant, kad ji įgytų autoritetą tiek visuomenėje, tiek tarp architektų?

R.L. Palinkėčiau sėkmingo darbo, kuris baigtųsi tokiu rezultatu, kad kitai tarybos kadencijai po trejų metų nebereikėtų aiškinti, kodėl architektūra yra svarbi ir kodėl svarbu, kad mūsų aplinka būtų kokybiška.

 

Parašykite komentarą


Atsiliepimų nėra.