Aušra Nyman

Prabilus apie tvarumą, iki šiol pirmiausia buvo vardijamas energetinis efektyvumas, ekologiškos, natūralios medžiagos. Tvarumo sąvoka turi gerokai platesnę prasmę ir apie tai kalbamės su „DO architects“ studijos, vienos pirmųjų mūsų šalyje pradėjusių savo praktikoje taikyti tvarumo principus, bendraįkūrėja, partnere Gilma Teodora Gylyte ir jos kolege architekte Ieva Marija Malinauskaite.

Kas yra sveika ir tvari aplinka?

Gilma Teodora. Per 33 nepriklausomybės metus mes itin daug investavome į mus supančią aplinką per bazinį, energinio efektyvumo prioritetą, nekvestionuodami architektūrinės ir urbanistinės kokybės, jos kuriamo bendruomeniškumo, integralumo su miestu. Šiandien pramokome pamokas, ir jau gerokai daugiau žmonių ėmė kvestionuoti architektūrinę, erdvinę ir urbanistinę kokybę, patogų susisiekimą mišriomis priemonėmis, ėmė vertinti natūralias medžiagas ir jų antrinį panaudojimą, apskritai, pradėjo ieškoti jausmo aplinkoje. Gera kaina už kvadratą ir šildymą jau nebėra vienintelė siekiamybė.

Džiaugiuosi matydama daug keliaujančius, aktyviai tvarumu besidominčius vystytojus ir aplinka besidominčius žmones, architektus, institucijas, kurie pradėjo matyti vystomą sklypą kaip integralią miesto dalį. Mes pradėjome sąmoningai vieni apie kitus daug daugiau galvoti – pradedant nuo santykio su miestu ir miestiečiais, apie įvairų judėjimą, apie krūmus ir medžius, apie natūralias medžiagas ir apie pastatų bei teritorijų konversijas. Visa tai ne tik, kad dabar gerai būtų, bet ir kad nesugriautų esamo, pratęstų kas yra vertinga, būtų tąsa ateičiai. 

Apskritai, mąstydama apie tvarumą, vis galvoju – o jei mes žodį tvarumas, būtume pavadinę žodžiu tęstinumas. Būtent tęstinumą matau kaip nenutrūkstamą kartos iš kartos, žmogaus iš žmogaus,  medžiagos į medžiagą vis nenustojamai tobulinimo, gerinimo procesą. Nesenai atostogavau Lacijaus (Italija) regione, ir grožėjausi kreiva šleiva Šv. Viktorijos bažnytėle, kuri yra pastatyta prieš 1000 metų. Tai yra tikrasis tvarumas, taip mes įprasminame ne tik save, bet ir prieš tai dirbusius žmones. 

Mąstydama apie tvarumą, vis galvoju – o jei mes žodį tvarumas, būtume pavadinę žodžiu tęstinumas.

„DO architects“ bendraįkūrėja, partnere Gilma Teodora Gylytė

Sveika tvari aplinka – tai visų pirma natūralios medžiagos, netarši jų gamyba. Ar trūksta šiuo metu žinių ar kompetencijų architektams apie medinės ar kitų organinių medžiagų statybos principus?

Gilma Teodora. Tokios medžiagos kaip akmuo, plyta, medis, metalas, smėlis, kalkės, stiklas yra natūralūs žemės resursai ar jų gaminiai, kurie, lygiai taip pat yra ir natūraliai perdirbami, patobulinami ir naudojami toliau. Nuostabu, jei jie dar ir lokalūs. Žaviuosi mūsų užsakovu, jo vystoma „Lelijos“ fabriko teritorijos konversijos filosofija. Būsimajame TECH miestelyje bus ne tik konvertuota ir pratęsta teritorija ir įvairaus amžiaus pastatai, bet ir čia rastos medžiagos. Užsakovas su komanda iš esamų pastatų surinko medžiagų biblioteką, iš kurios miestelio nuomininkai galės įsirenginėti biurus. Tai tikras reiškinys, nes tokios medžiagos dažniausiai išmetamos su statybos laužu. 

Aš tikiu tokia ateitimi, kur dėl kiekvieno centimetro mes kvestionuosim, ar tikrai reikia naujo? Kur jei jau statom naują, galvosim, kaip kuo natūraliau tai daryti. Mediena – puiki statybinė medžiaga, kurią labai lengva pernaudoti, tik jos panaudojimo teisinė bazė dar atsilieka, kad mediena galėtų tapti masiškai naudojama medžiaga. „Pelėdžiuko“ (vaikų darželio Vilniaus rajone – red.) konstruktyvas yra medinis, bet jį teko apkalti gipskartonio plokštėmis. Įsivaizduodami, kad po 20-30 metų bus daroma rekonstrukcija, norėjome net raštelį parašyti, kad tuo metu dėl griežtų gaisrinės saugos reikalavimų mums nebuvo leidžiama medžio atidengti ir eksponuoti. Tai žinutė ateičiai, kuomet medžio konstrukcijos bus matomos interjere. Pavyzdžiui, Švedijoje labiausiai vertinamos grindys yra tos, kuriose įsispaudę takeliai, nes jie primena kiek šeimos kartų čia gyveno ir mynė tą takelį. Tai tikra. Už visus geriausius pasaulio sertifikatus, tikrumas, yra nepasenstantis, nors ir netobulas.

Pasaulyje daug kalbama ne tik apie medinę statybą, bet ir apie dar tolesnės ateities organinę statybą, bandoma eksperimentuoti ir atradinėti naujas biologines medžiagas. Praeitais metais teko būti viename garsaus olandų architekto Winy Mass „Why Factory“ Midterme, kur buvo daroma išsami studija apie savaime užauganti namą, namą grybą, micelinines apdailas ir kitas cheminių pavadinimų formuluotes. Tai toli, manau dabar Lietuvai reikia išmokti vertinti natūralumą ir tikrumą.

Kokiu informacijos šaltiniu naudotumėtės, jeigu jau šiandien reikėtų projektuoti tvarų pastatą iš organinių medžiagų?

Gilma Teodora. Prieš porą metų tarptautinėje „Forum Wood Buiding“ konferencijoje Rygoje teko pristatinėti „Pelėdžiuką“, nes dar nėra Lietuvoje daug projektų su medinėmis konstrukcijomis. Sužinoję mūsų gaisrinius reikalavimus, kolegos buvo nustebinti, kaip aplamai pavyko tokį objektą įgyvendinti. Nes tam reikia begalinio ne tik architektų, bet ir užsakovų, vystytojų ryžto ir kantrybės. Todėl būtina pratinti visuomenę prie natūralių medžiagų, kad ne laminatą, o paprastą pušinę lentą naudotų savo namuose, faneros plokštę, medžio masyvo elementą. Kad grįžtų šiluma į mūsų aplinką, natūralūs, šilti paviršiai. Vakarų Lietuvoje jau yra pastatyta didelių pajėgumų statybinių medienos komponentų gamykla,  kurios 99 proc. produkcijos kol kas orientuota į Skandinavijos ir kitų šalių rinkas. Tačiau užmojis ir ambicijos yra. O sutvarkius STR‘us, galėsime ne tik eksportuoti, bet ir naudotis Lietuvoje gaminama statybine mediena. Tai būtų lokalu ir tvaru. 

Ar galėtų būti jau šiandien ar artimiausiu metu tvari statyba iš perdirbtų ar antrinių medžiagų? Gal tai – neišnaudotas potencialas? 

Gilma Teodora. Dirbant su konversijomis jau savaime yra didesnis pasirinkimas. Rengiant projektą yra sprendžiama – griauti ar negriauti. Tad negriauti, o pernaudoti yra didesnis tvarumas – tęstinumas. Mano svajonė – lietuviško „Vinted“ sėkmė statybų rinkoje. Kaip yra drabužių iš antrų rankų parduotuvės, taip galėtų atsirasti ir panaudotų statybinių medžiagų parduotuvės ar saugyklos, į kurias galima būtų perduoti naudotas, bet dar geras lentas, plyteles, plytas. Tai yra pakankamai realus būdas. Tačiau vystytojų, kurie investuoja, kolekcionuodami statybines medžiagas iš rekonstruojamų objektų, kol kas dar yra retenybė. Naudojant antrines medžiagas vystytojas neturi sertifikatų, nes nėra sertifikuojamų  antrinių produktų. Tai yra pasaulėžiūros, pasirinkimo, dar galima pavadinti  – tęstinumo, klausimas.  Tai yra viena kryptis, reikalaujanti daugiau laiko ir pastangų, kai norima kieno nors gyvavimą pratęsti. Ir yra kita kryptis – naujumo, greitumo, bet su sertifikatais. 

Papasakokite plačiau apie sertifikatus ir pojūčius. Juk sertifikatai taip pat svarbūs naujai tvariai statybai?

Gilma Teodora. Po kovido žmonės pradėjo labiau vertinti savo aplinkos kokybę, erdves, kuriose gali ne tik gyventi, bet ir išeiti pasivaikščioti, praplėsti savo namų erdvę. Iki šiol dirbę ir gyvenę pastatuose su daug stiklo, kur oras yra kondicionuojamas, rekuperuojamas ir pan., žmonės pradėjo mąstyti apie jaukumą –kokiose erdvėse norisi būti, bendrauti, kokios erdvės suburia. Taip pradėjo kvestionuoti – su kokiu jausmu aš noriu būti. O natūralios medžiagos labai prisideda prie to jausmo. Tada iškyla ir sertifikatų klausimai – ne dėl to, kad yra sertifikatai, žmogus norės toje aplinkoje gyventi ar dirbti. Tiesiog reikia įdėti daugiau pastangų. Daugiau pagalvoti apie žmogų, natūralumą. Apie tikrumą. Ir čia yra įvykęs didžiulis pokytis. 

Mes, ne tik architektai, bet ir vystytojai, esame atsakingi už tai, kokioje aplinkoje gyvename. Todėl kartais darau eksperimentą – paprašau vystytojų, kad parodytų nuotraukų iš miestų, nebūtinai Lietuvos, kuriuose pabuvojus liko šilčiausi prisiminimai. Ir dažniausiai tai būna senamiesčiai. Diskutuojant, kas paliko gerą jausmą – mastelis, natūralios medžiagos – užduodame klausimą: o kodėl jūs taip nenorite projektuoti, kodėl nenorite vadovautis tais pačiais principais? Ir pirmą kartą tuomet yra suvokiama, kad galima daryti kitaip. Ir tuomet įvyksta didžiausi pokyčiai ir gaunamas geriausias rezultatas. Neštampuoti kažkada pasiteisinusių sprendimų, o kvestionuoti. Ir matau tą didžiulį, milžinišką pokytį įvykusį vystytojų mąstyme. 

Socialinis aspektas – viena tvarumo dedamųjų. Ar svarbu naujai vystomus ar regeneruojamus kvartalus paversti patraukliais kuo didesniam kiekiui miestiečių iš skirtingų socialinių sluoksnių?

Gilma Teodora. Labai svarbu. Jeigu įvairovė sunyksta, tai mes statome getus. Teko Briuselyje apžiūrėti kvartalą, kuriame buvo labai gražūs namai – su penthauzais, kiemeliais priešais įėjimus, tačiau jausmas būnant tame kvartale buvo labai blogas. Vėliau paaiškėjo, kad tai yra socialiniai būstai, kuriuose gyvena žmonės, gaunantys išmokas. Ir matant aplink save tokius pačius, jiems nebelieka motyvacijos stengtis dirbti ir užsidirbti, kurti savo, individualią aplinką. Nelieka to būdingo senamiesčiams persimaišymo, kuris įkvepia gyvybės. Tik jis taip pat turėtų būti jautrus, nes negali būti dirbtinai „sukabinami“ labai skirtingi žmonės. 

Vienoje gatvėje duoti pasirinkimą gyventi kuo įvairesniuose būstuose įmanoma ir naujuose rajonuose ar kvartaluose. Įkvepiantis pavyzdys galėtų būti Juozapo Montvilos, ypač talentingo vystytojo, prieš daugiau nei 100 metų statyti pirmieji  gyvenamieji kvartalai Vilniuje. Juose matome nedideles pilaites – namus ir vadinamuosius kotedžus su sodeliais priekyje, yra ir apartamentų pastatai. Taip suteikiamas pasirinkimas įvairių pajamų gyventojams, kurie vieni kitus praturtina ir yra vieni kitiems įdomūs savo skirtingumu. Tai yra svarbiau net už gražų fasadą, nes esmė tame, kas už jo gyvens.

Ieva Marija. Kvartaluose ar rajonuose labai svarbi įvairovė ne tik skirtingose socialinėse, tačiau ir skirtingo amžiaus grupėse. Jeigu statomas kvartalas priemiestyje ir visi žmonės įsikelia gyventi panašaus amžiaus, užsikoduoja tokios problemos, kaip sovietmečiu – kvartalų gyventojai sensta vienu metu ir nebenori ar nebeturi išgalių iš esmės tvarkyti savo būstų ir jų aplinkos. O nauji žmonės nenori kraustytis į namus, kurie jau yra fiziškai nusidėvėję ir neatrodo patraukliai. Kai yra įvairovė – vieni namai paprastesni, kiti įmantresni, į kuriuos įsikelia skirtingo amžiaus gyventojai, po truputį vis kas nors atsinaujina. Atsiranda gražūs ryšiai tarp kartų, vyresni nesijaučia vieniši, o jaunesni susiranda draugų ne tik bendraamžių tarpe. 

Gilma Teodora. Visų pirma žmonės turi norėti taip gyventi. Tuomet viskas susiklostys natūraliai, kaip senuose Europos miestuose. Jeigu bus stengiamasi išpildyti kokias nors kvotas ir tai bus daroma dirbtinai, sumanymas greičiausiai nepavyks. Mažieji Europos miesteliai yra puikus pavyzdys, kaip išlieka gyvybinga jų bendruomenė. Labai norėtųsi, kad ir mūsų kvartaluose būtų tokių vietų, kur matytume šachmatais lošiančius senukus arba elegantiškas močiutes, lėtais gurkšnojančias kavą. Tokiam kvartalui būtų galima drąsiai suteikti aukščiausią balą ir sakyti, kad jis yra pavykęs.

Straipsnis paskelbtas el. žurnale „Statyba ir architektūra“ | 2024 ŽIEMA