„Labai dažnai architektai susipainioja galimybėse ir pasirinkimuose, o geriausiuose projektuose viskas turi būti nuoseklu ir argumentuota, juose yra sunku surasti vienas kitam prieštaraujančias dalis“, – įsitikinęs KTU alumnas architektas Ignas Kalinauskas.

Kaunietis patirties sėmęsis Niujorke, Roterdame, o architektūros pamatus įgijęs Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete (KTU SAF), architektas jau spėjo prisidėti prie poros šimtų projektų ir yra įsitikinęs, kad Lietuvos architektai niekuo nenusileidžia užsienio kolegoms.

Jo ir kolegų darbai buvo įvertinti ir metų interjero konkurse „Auksinė paletė`19“. Kaunietis su kolegomis buvo apdovanotas už lietuviško dizaino propagavimą. Su I. Kalinausku pasikalbėjome apie jo gimusią meilę architektūrai ir tai, kas svarbiausia geroje architektūroje.

– Pradėkime nuo pradžios, papasakokite kas jus atvedė į architektūrą?

– Mano tėtis yra architektas. Pamenu save kokių šešerių metų, kai matydavau jį braižantį pastatus namuose ir jaučiau jo didelį entuziazmą, pozityvumą, laimę tai daryti. Manau tai padarė didelę įtaką. Būdamas visai mažas pastebėdavau netikslumus nebaigtuose tėčio brėžiniuose arba gaudavau paspalvinti pastatų fasadų eskizus vietoje įprastų spalvinimo knygučių.

Rimčiau architektūra susidomėjau gal dešimtoje klasėje. Tada ir nusprendžiau rinktis architekto specialybę. Mokykloje visi dalykai sekėsi labai gerai, o architekto specialybė ir yra ta, kuri apjungia tiksliuosius mokslus su humanitariniais. Kitur savęs neįsivaizduoju.

Čia jaučiuosi save labiausia realizuojantis, nes būdamas architektu turi turėti labai platų pasaulėvaizdį, daug domėtis, stebėti procesus, nuolat mokytis ir tobulėti įvairiose srityse – nuo IT, vadybos, naujausių techninių sprendimų iki įstatymų žinojimo ir nenutrūkstamo kūrybinio tobulėjimo.

– Studijoms pasirinkote KTU architektūros programą, kaip sekėsi universitetinis gyvenimas ir kas jame žavėjo labiausiai?

– Įstojau 2007 metais ir baigiau studijas po keturių metų. Įsiminė piešimo dėstytojas Juozas Mažeika. Jis pakeitė mano piešimo manierą ir svarbiausia išmokė laisvai eskizuoti savo idėjas. Tuo metu pradėjau iš tiesų mėgautis piešimu po jo pamokų.

Apskritai patiko dėstytojai, kurie labiausiai kvėpavo laisve ir rodė, kad gali būti visaip, nestandartiškai, skatino projektuoti savaip. Tokie dėstytojai buvo Tadas Žebrauskas ir architektas Gintaras Balčytis. Man pasisekė, kad G. Balčytis labai dažnai tapdavo mano projekto vadovu.

Labiausiai laukiamas ir jaudinantis kiekvieno pusmečio etapas man būdavo galutinės projektų peržiūros. Labai laukdavau, kada galėsiu pamatyti visų grupiokų darbus, pasilyginti, pasidžiaugti, gauti įvertinimą. Visuomet jaudindavo toks gamyklėlės įspūdis prieš peržiūras kai visi zuja, kažkur skuba, kažkuo užsiėmę, pilni emocijų.

Kitas didelis įvykis buvo „Erasmus“ studijos Ispanijoje, Valensijos mieste. Tai didelė neišmatuojama gyvenimiška patirtis, kurią davė universitetas ir kuri davė teigiamą postūmį mano tolimesnei karjerai.

– Kaip toliau klostėsi Jūsų karjera po studijų ir su kokiais projektais dabar dirbate dažniausiai?

– ​Paskutiniais bakalauro studijų metais nusprendžiau toliau studijas tęsti Nyderlanduose, Delfto universitete. Ten praleidau dvejus metus studijuodamas ir dar vienerius metus dirbdamas architektu Roterdame. Olandijoje išsiskyriau grafinėmis ir kompozicinėmis žiniomis, kurias suteikė KTU.

Kaip bebūtų, šioje šalyje ilgai neužsibuvau. Išsiunčiau savo portfolio į keletą biurų Niujorke ir po poros mėnesių prisijungiau prie HWKN kompanijos. Ten sukūrėme labai įdomių projektų – nuo oro uostų koncepcijų iki dangoraižių.

Galiausiai pajaučiau, jog noriu grįžti į Lietuvą, panaudoti žinias, kurias įgijau užsienyje, tad 2017 metais prisijungiau prie mano tėčio įkurtos „Archispektras“ kompanijos. Šiuo metu kartu ją vedame į priekį ir dirbame prie įvairių projektų – gyvenamųjų namų, verslo centrų, daugiabučių, viešbučių. Taip pat užsienyje sukaupiau daug co-working (bendradarbystės) ir co-living (bendruomeniško gyvenimo) projektų patirties, kurią bandome pritaikyti Lietuvoje.

– Gal skaičiavote su kiek projektų jau esate dirbęs ir kiek jūsų idėjų yra įgyvendintų? Taip pat kokiu projektu labiausiai didžiuojatės?

– Projektų, prie kurių esu dirbęs tikriausiai yra apie 200. Įgyvendintų galbūt tik apie 10. Architektūros įgyvendinimas yra ilgai trunkantis procesas, tačiau daug projektų pakeliui.

Labiausiai didžiuojuosi keliais paskutiniais projektais – daugiabučiu Kauno centre, autoservisu, logistikos kompanijos biuru ir dideliu namu šeimai bei anksčiau įgyvendintu inovacijų centru JAV.

Jie ypatingi tuo, kad juose ryškiai ir vientisai atsispindi mano pastarųjų keleto metų kūrybos etape susiformavę dizaino principai bei metodologija. Jie labai skirtingi, nes skiriasi funkcija, vieta, kliento asmenybė ar kompanijoje identitetas, tačiau juos vienija sprendinių nuoseklumas ir vientisą idėja su aiškiai išgryninta žinute.

– Su komanda gavote apdovanojimą už lietuviško dizaino propagavimą – koks tas „lietuviškas dizainas“ architektūroje?

– Man visuomet norisi, kad dizainas būtų individualus ir tinkantis specifinei vietai. Manau, kad lietuviškumo visada reikia ieškoti iš naujo ir kaip bebūtų kiekviename projekte jis yra tik vienas iš daugelio kriterijų, todėl kartais būna visai nepastebimas jei projektuojant randama labiau įkvepiančių motyvų.

Tačiau kai galvoju apie geriausius lietuviškos architektūros pavyzdžius tai jie beveik be išimties yra jaukaus mastelio ir pakankamai asketiški. Ištikrųjų manau, kad Lietuvos architektai yra labai aukšto lygio. Džiaugiuosi ir vertinu didelę dalį architektų.

– Kokie jūsų asmeniniai gero pastato kriterijai? Apie ką jame turi būti apgalvota būtinai ir kam skiriate daugiausia dėmesio projektuojant?

– Funkcionalumas, kontekstualumas, objektyviai argumentuoti sprendimai ir idėjos individualumas bei nuoseklus išpildymas. Geriausių pasaulio architektų kūriniai nesvarbu kokios tautybės ar architektūros krypties architektas bebūtų, visuomet išsiskiria savo sprendinių nuoseklumu.

Tokiuose projektuose sunku surasti vienas kitam prieštaraujančias dalis. Jų idėja lengvai perskaitoma ir atrandama sistema. Man tai yra profesionalumo ženklas. Pagal tai vertinu gerą ir blogą architektūrą. Labai dažnai architektai susipainioja galimybėse ir pasirinkimuose, o tada idėjos vientisumas susilpnėja, tarsi atsiskiedžia. Geriausi pasaulyje daro mažai tokių sisteminių klaidų.

– Kas jus labiausiai „veža“ architektūroje?

– Mane visada jaudina nuostabios erdvės žmonių buvimui sukūrimas. Ir pačiam kuriant kiekvieną projektą visuomet sukasi tik pozityvios mintys – kaip pagerinti gyvenimą, kaip nustebinti, kaip sukurti jaukumą, santykį, jausmą, vertę. Visuomet galvoju apie tai, kaip žmonės jausis mano sukurtoje aplinkoje. Noriu, kad pastatai, interjerai, kiekviena detalė jaudintų ir nepaliktų abejingų.

Kitas dalykas kuris veža, tai kai pamatau kažką, ko nesu matęs iki tol kalbant apie vizualinius sprendinius. Šiais laikais tai sunku surasti, bet netikėtumai visuomet labai nudžiugina.

– Kaip manote, kokių būdo savybių reikia geram architektui?

– Architektu gali būti visi. Tačiau manau svarbiausia savybė, kuria visais laikais pasižymėjo architektai, tai kad jie buvo vizionieriai ir visuomet galvodavo į priekį, kurdavo ateities miestus, gyvenimo scenarijus. Juos vežė idėja sukurti geresnį gyvenimą žmonėms. Tokia ambicija bei didelis atsakomybės jausmas yra vienos pagrindinių savybių.

– Iš kur daugiausia semiatės įkvėpimo? 

– Iš žmonių ir kitų architektų, dizainerių darbų. Labai daug praleidžiu laiko analizuodamas kitų kūrybą, sekdamas naujienas. Manau, kad tik taip gali jausti pulsą ir išlikti aktualus greitai besikeičiančiame pasaulyje.

Dažnai iš studentų girdžiu naivų pasakymą, kad geriau nežiūrėti kitų darbų ir tuomet sukursi kažką unikalaus, nematyto. Nemanau, kad tai tiesa. Nežinodamas kitų darbų sukursi dažnai tai, kas jau yra seniai sukurta. Tik stebėdamas ir labai daug žinodamas galėsi tobulėti ir kurti tai, ko dar nėra arba tobulinti ir gerinti kokybę to, kas sukurta. Žiūriu į tai per mokslinę prizmę. Juk dažniausiai ir projektuojant tenka sukurti daug variantų, kuriuos atmeti tol, kol prieini prie kažko unikalaus.

Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultetas šiemet švenčia savo įkūrimo 80-metį, nors jo ištakos prasidėjo dar su Aukštaisiais kursais, kai buvo įkurtas Statybos skyrius. Per šį laikotarpį fakultetą baigė daugiau nei 15 tūkst. statybos bei architektūros srities specialistų, kurie savo indėlį paliko visame pasaulyje.