Paviljonas „Vilnius prieš 200 metų“, tarsi atlasas įkurdina daugiadisciplinę ekspoziciją ir ją sujungia į vieną visumą. Paviljonas, kaip ir miestas, yra suformuotas iš įvairaus mastelio detalių, kviečia dialogui bei sueigai. Dominuojantis taškas – XIX a. maketo saugojimo erdvė pamažu perauga į atvirą tinklą, aprėpiantį ne vien įvairiadisciplinines, dinamiškas ekspozicijos erdves, tačiau ir skirtingus unikalios Gedimino kalno papėdės parko elementus bei miestiečius ar miesto svečius. “Vilnius prieš 200 metų” programos paviljonas – tai ne vien paviljonas mieste, tačiau ir miestas paviljone. 

Paviljono išsidėstymas leido ne vien įsikurti unikalioje lokacijoje, tačiau ir ją praturtinti naujais, ir dinamiškais ekspoziciniais bei architektūriniais elementais, taip sukuriant unikalų informacinį, architektūrinį bei socialinį tinklą – atlasą. Viename iš atlaso centrinių taškų, pėsčiųjų tako ašyje įkurdinta dominantė – amfiteatras, leidžiantis saugoti pagrindinį eksponatą – XIX amžiaus Vilniaus miesto maketą.

Prieš du šimtus metų atlikto darbo detalumas ir preciziškumas leido konvertuoti brėžinius į 3D modelį ir Vilniaus miesto maketą atkurti jau šiuolaikinėmis priemonėmis, tačiau XIX amžiuje tokiam maketui sukurti reikėjo bent dvejų metų darbo: einant gatvėmis, piešiant bei braižant kiekvieną fasadą, vėliau lipdant maketą iš mažų medžio plokštelių, kurios savo spalvomis atspindėjo Vilniaus pastatų koloristiką.

Vilniaus prieš 200 metų maketą tyrinėti padėjo garsiniai pasakojimai, specialiai jiems sukurta muzikinė kompozicija ir projekcijos, kurios vizualizavo girdimas istorijas makete. Lankytojai turėjo galimybę sužinoti apie to laiko prekybą, švietimą, universiteto profesūrą, maskaradus, buvo pristatytas žydiškasis Vilnius, atskleistas po sukilimo vykusių konfiskacijų mastas ir kitos okupacinės valdžios paliktos žaizdos.

Gretimuose kocentriškuose paviljono taškuose suformuotos vietos didesniems sambūriams bei diskusijoms. Įvairialypės edukacinės informacijos sklaidai skirti amfiteatras, triptikas bei scena, galintys įkurdinti bei suteikti ženklišką foną kilnojamai TV studijai. Nuo centro kiek labiau nutolę, tačiau greta pėsčiųjų takų suprojektuoti taškai – ekspoziciniai bei informaciniai objektai – praplėtė paviljono veikimo lauką. Informaciniuose taškuose vizualizacijų bei teksto pavidalu eksponuojami atkurti istoriniai miesto vaizdai, vėjyje plazdančios vėliavos žymi paviljono lokaciją miesto parko atžvilgiu. Atlaso kampuose įkurdintos ekspozicinės bei informacinės sienos, vaizdine medžiaga užmezgančios ryšį su greta parko esančia T. Vrublevskio gatve bei pagrindiniu taku tarp Vilniaus Katedros bei Naujojo Arsenalo. Išsidėstymas leido paviljonui ne vien pasiūlyti dalį ekspozicijos visą parą, tačiau ir neapsiribojant tradiciniais informacijos perteikimo metodais, bet kuriuo metu miesto viešojoje erdvėje pasiekti platų vilniečių bei Vilniaus miesto svečių spektrą. 

Paviljoną globoja Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija