Pavilnių regioninio parko Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje rekonstruotas gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais. Projektu buvo siekta atspindėti vietos dvasią, kontekstualiai ir jautriai išpildyti modernaus namo poreikius. Nenutraukti ryšių su praeitimi, bet taip pat kurti ir dabarties savastį tapo vienu pagrindinių iššūkiu. Neeksponuoti architektūrą, o „panardinti“ ją sename obelų sode. Įpatoginti namą reljefe, o gyventojus – aplinkoje.

Esamo gyvenamojo namo bei pagalbinių pastatų istoriškai susiformavusi urbanistinė kompozicija išskiriama kaip pagrindinė saugomos teritorijos vertybė ir tampa naujai formuojamo pastatų komplekso pagrindu. Santūri archetipinių dvišlaičių tūrių architektūra savo formos viduje dekonstruojama taip, kad atsirastų vietos terasoms, gražiausiems vaizdams ir šviesai pro langus, pastatų peršviečiamumui bei intymių erdvių atsiradimui. Kaip antai, vienas iš pagrindinio pastato vakarinio fasado vitrininių langų pasukamas Liepkalnio slidinėjimo trasos kryptimi. Tokiu būdu žiemomis namo šeimininkai gyvena breigeliškame peizaže.

Ryšis laukas-vidus yra dominuojanti namo tema su palydinčią saulę laiptuota terasa, kuri atkartoja esamą reljefą, išsaugotu senų obelų sodu ir minimalistiniu interjeru, įrėminančiu sezonų kaitą už lango. O ryšis praeitis-dabartis-ateitis šiame projekte juntamas labiausiai. Vietos istorija tęsiasi per transformaciją, seni pastatai virsta naujais, o nauji palaipsniui senais. Dėl šios priežasties namų apdailai pasirinkta natūralios maumedžio medienos apdaila.