Tai – ramaus ritualo erdvė, kuri nėra ribojama vienu pastatu. Kompleksas yra skirtingų vietų ir erdvių ženkliška visuma, susidedanti iš krematoriumo, planuojamo kolumbariumų parko ir sambūrio pastato su laikino apsigyvenimo patalpomis. Priešingai – ne rutininei, bet lėtojo laiko ritualinei patirčiai dedikuojamos visos Ketvergių komplekso vietos ir erdvės, kurios kuriamos taip, kad detalėmis ir visuma emociškai atstatytų, atgaivintų ir pakylėtų žmogų.

Viso komplekso galutinis taškas – krematoriumo pastatas sukurtas atkartojant pilkapio ir ant jo užklotos baltos drobulės metaforą, pagal kurias pastato tūris ir jo prieigos erdvės atribojamos žemės pylimais, o paties pastato lenktas stogo paviršius primena ritualinį apklotą, išsigaubiantį pagal uždengto kūno paviršių. Ši – galutinė erdvė su krematoriumo pastatu kuriama kaip aiškus ir iš tolimų perspektyvų matomas taškas – ritualo epicentras, kuris yra komplekso emocinės iškrovos ir ramios transformacijos vieta, pavaldi kitam – amžinajam laikui ir patirčiai.

Projekto vertybės ir formavimo principai buvo paremti keturiomis pagrindinėmis nuostatomis:
Koncepcine metafora, kuri nulėmė formos ir plano paieškas;
Erdvė – Skirtingo pobūdžio ir Ritualo erdvių formavimo nuostata su lokalizuotomis užuovėjomis – priebėgomis;
Procesiškumas, kuris būtų susietas su erdve keliomis esminėmis kryptimis – laukas – vidus ir erdvė ratu, per laiko dimensiją ji įgautų skirtingą pobūdį skirtingu paros ir metų laiku;
Materija – ilgalaikė medžiaga betonas, kurios materializacijos (žaizdotas) procesas būtų matomas‎‎ tūryje ir išreikštų amžinojo laiko metaforą bei moderniųjų griuvėsių konotaciją. ‎