• tikkurila
  • ruukki
  • ruukki
  • tikkurila

Apie verslą ir architektūrines ambicijas

2016 gegužės 21 d.
gvildziai 03
Bendraminčiai kūrėjai – tėvas Antanas, mama Aušra ir sūnus Alius Gvildžiai.

Pasakojimą apie trijų architektų Gvildžių šeimos verslą galima pradėti nuo Dominyko – vyresniojo architektų Antano ir Aušros sūnaus, kuris, matydamas virš braižymo lentų nuolat palinkusius tėvus, jau aštuntoje klasėje nusprendė rašiklį naudoti tik parašams po įsakymais raityti. Tačiau labai toli nenuklydo – Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) baigęs civilinės inžinerijos specialybę, dirba įmonėje, tiesiančioje ir remontuojančioje susisiekimo infrastruktūrą. O tėvų specialybę pasirinko jaunesnysis Dominyko brolis Aleksandras, su kuriuo vaikystėje drauge žaisdavo mašinėlėmis ant urbanistinių maketų.

Aliui (Aleksandrui, vardą gavusiam Aušros tėvo garbei, prigijo sutrumpinta vardo forma) šiandien atrodo, kad kitų profesijų niekada ir nesvarstė. Kaip ir daugelyje kūrybinių profesijų atstovų šeimų, kurių darbai neišsitenka tarp 8 ir 17 valandos, Gvildžių atžalos su tėvų profesija susipažino natūraliai – augdami tarp vatmano lapų, pieštukų ir maketpeilių, klausydamiesi apie pjūvius ir fasadus. Šalia nuolat dunksėjo ir kartu gyvenusios šviesaus atminimo močiutės siuvimo mašina. Antano mama, pasidžiaugė Aušra, sudarė galimybių realizuoti save kaip kūrėją, kai penktame architektūros studijų kurse 1980 metais ištekėjus už Antano pamečiui gimė abu sūnūs. Dėl vaikų profesinės ambicijos buvo atidėtos dvejiems metams, bet nuo tada Aušra pertraukų nebedarė.

Alius irgi nesiblaškė – net paauglystės laikotarpiu, kai daugeliui tai, ką daro tėvai, atrodo neprasminga ar nepriimtina, tepasvarstydavo, kad galbūt projektuos kitaip: „Atrodė, kad iki architektūros tiesiog reikia priaugti. Kitos specialybės buvo per sausos, nuobodžios, nesinorėjo tą patį daryti kiekvieną dieną. O čia juk kiekvienas projektas – naujas darbas.

Antanas Gvildys.

Antanas Gvildys.

Dinastija. Gvildžiai didžiuojasi – architektūros ir statybos kryptį jų giminėje brėžia jau kelios kartos. Antano senelis statybininkas statė rąstinius namus, dirbo staliaus ir dailidės darbus, net drožinėjo altorius. Aušros tėvas buvo statybininkas inžinierius, o senelis vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo gaminti surenkamojo gelžbetonio elementus ir iš jų statyti namus – tai buvo Marijampolėje.

Architektai ir Aušros sesuo Rūta bei jos vyras Rimas Stuopeliai, jų duktė Giedrė ir jos kostarikietis vyras Jorge Mendoza-Herrera.

„Pamatytumėt, kas darosi mūsų susibūrimuose Prienuose, kai suvažiuoja visa giminė – tiesiog nebūna kitų temų“, – replikavo Aušra. Juolab kad Stuopeliai Šiauliuose yra įkūrę „Archinovos“ filialą, ir nors studijos dirba nelįsdamos į viena kitos daržą, kartais jėgas suvienija dalyvaudamos architektūros konkursuose.

Taigi tėvų pastangų pakreipti Aliaus mintis savo profesijos link neprireikė – mokyklos metais jis mokėsi visko, ko reikėjo būsimam architektui: baigė J. Vienožinskio dailės mokyklą, pjaustė maketus Jaunojo techniko mokykloje, mokėsi dailės būrelyje Moksleivių rūmuose, Jaunojo architekto mokyklėlėje ir dar lankė privačias dailės pamokas. Galiausiai be didelių vargų įstojo į architektūros specialybę VGTU, kur kadaise mokėsi ir jo tėvai (tuomet – VISI, Vilniaus inžinerinis statybos institutas).

Aušra Gvildienė.

Aušra Gvildienė.

Stereotipai. Nuo tada, kaip ir kiti architektų vaikai, ne vienus metus klausėsi aplinkinių replikų – esą tokiems viskas ant lėkštutės.

„Tačiau nei man, nei kitiems studentams, kurių tėvai yra architektai, tikrai nebuvo lengviau. Nes per kiekvieną kursinio darbo vertinimą buvo galima laukti pastabos: tėvai būtų geriau padarę. Tai, – šypteli Alius, – vis tekdavo galvoti apie tai, kaip nenumušti Gvildžių markės.“

Tiesa, jam neteko eiti tarnauti svetimiems – darbų atsirado ir tėvų įmonėje. Ar dėl to buvo lengviau?

Aušra karštai ginčytųsi su tikinčiaisiais tėvų sparnelio versija – Antanui, anot jos, sunkiausia pripažinti darbus, kuriuos atliko savi, vis atrodo, kad gali padaryti geriau. Be to, jam niekada nebuvo keblu sūnui pasakyti: „Blogai, daryk iš naujo.“

O kaip reaguodavo sūnus? Trumpa pauzė ir šyptelėjimas: „Darydavau iš naujo. Procesas nelengvas, bet rezultatas – geras. Nes kai dešimtkart perdarai, kas nors vis vien išeina.“

Ir tie dešimt kartų, atkreipė dėmesį Aušra, daugeliu atvejų nebuvo hiperbolizacija.

Vis dėlto Alius tėvo pastabas ir reiklumą laiko pirmiausia kaip jo potencialo įvertinimą: „Jei mato, kad gali reikalauti daugiau, tai ir reikalauja. Turbūt būtų nelabai gerai, jei būtų užsiauginęs lepūnėlį. Vis dėlto taip – lengva man nebuvo.“

Alius Gvildys.

Alius Gvildys.

Nepriklausomybė. Vadinamasis šiltnamis, į kurį pateko Alius – tėvo prieš 15 metų įkurta projektavimo įmonė „Archinova“. Kurti nuosavą verslą Antanas pasiryžo 2001-aisiais, kai išėjo iš Paminklų restauravimo instituto (PRI), kur pradėjo dirbti vos baigęs mokslus ir karjerą baigė būdamas jo direktoriumi, vadovavusiu kuriant ir Prezidentūros rūmų rekonstrukcijos, Valdovų rūmų projektus. Dar dirbdamas PRI Senamiesčio skyriaus viršininku su keliais draugais įkūrė projektavimo įmonę „Renova“, bet ją teko parduoti, kai instituto akcininkai išrinko PRI direktoriumi.

Aušra neslepia – tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, privertęs juodu, jau peržengusius 40-metį, apsispręsti, ar nori užsidaryti valdiškame kabinete, ar dirbti samdomiems savo verslą turinčių kolegų. Nei vienas, nei kitas variantas neatrodė patrauklus – nebeįdomu dirbti kitiems, kai pats žinai, kaip ką daryti. Antanas neabejoja – jei dar kelerius metus būtų skyręs vadovauti PRI ar Kultūros paveldo departamentui, būtų nebegalėjęs grįžti prie projektavimo – būtų tiesiog praradęs kvalifikaciją.

Ne vienus metus kartu su Antanu PRI dirbo ir Aušra. Tik pirmiausia po baigimo ji pakeitė ne vieną darbovietę: Ryšių ministerijos Centriniame projektavimo ir konstravimo biure projektavo įvairius ryšių pastatus, 1987 metais perėjo į eksperimentinį susivienijimą „Monolitas“, kur projektavo Lietuvai monolitinius daugiabučius pastatus, o po kelerių metų pradėjusi dirbti bendrovėje „Statyba“ daugiabučių projektus jau kūrė visai Sovietų Sąjungai.

Į PRI Aušra atėjo 1996 metais, iškart įsijungė į studijų draugo Sauliaus Šimelionio grupę, dirbusią prie Prezidentūros restauravimo projekto. Ir nuo tada tęsiasi jos meilė paveldo restauravimo ir rekonstrukcijos projektams. Specializacija nepasikeitė ir tapus „Archinovos“ komandos nare – prie vyro Aušra prisijungė vos po kelių mėnesių nuo įmonės įkūrimo.

Meistrystė. Alius dar iki tapdamas oficialiu „Archinovos“ darbuotoju talkindavo meistraudamas studijos projektuojamų objektų maketus. Anot paties, kol nemokėjo gerai projektuoti, patiko daryti maketus ir kartu sekti projektavimo procesą.

Vienas pirmųjų darbų, į kurį „Archinovoje“ įšoko Alius, buvo Rotušės aikštės rekonstrukcijos projektas. Aikštei, be kita ko, reikėjo fontano, ir kaip tik Aliaus projektas, įveikęs vidinį įmonės konkursą ir įtikęs savivaldybei, buvo realizuotas.

„Tada dar nė magistro laipsnio nebuvau apsigynęs. Beje, gavau ir miesto mero padėką už Vilniaus gražinimą. Išėjo visai smagiai“, – džiaugiasi šiandien.

Aušra ir Alius kartu projektavo Vilniaus katedros bokšto rekonstrukciją.

Aušra ir Alius kartu projektavo Vilniaus katedros bokšto rekonstrukciją.

Pripažinimas. Lygiavertė Gvildžių šeimos profesinė, kūrybinė partnerystė prasidėjo vėliau. Alius pripažino – nors ir turėdamas kaip bet kuris jaunas žmogus daug pasitikėjimo savimi, pakitusį tėvų požiūrį pajuto tik tada, kai pats gavo vieną užsakymą, pats sėkmingai jį įvykdė ir pats pridavė, jiedviem tik stebint iš šalies.

Aušra tą naują etapą skaičiuoti pradėjo ne itin seniai – nuo tada, kai maždaug prieš šešerius metus kartu su su Aliumi vykdė kelis projektus – Vilniaus katedros bokšto ir ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto patalpų Arklių g. 18 rekonstrukciją. Tada jau pajuto, kad norisi ne nurodinėti, o tartis. „Juolab kad jei liepsi, tai darys atvirkščiai. Geriau jau diplomatiškai su juo“, – pasakojo juokdamasi.

Tėvas sūnų lygiaverčiu kūrybos ir verslo partneriu iš tiesų pripažino šiam grįžus iš Danijos, kur Kopenhagoje daugiau nei metus dirbo viename didžiausių architektūros biurų „PLH Arkitekter“. Ten, Antano vertinimu, Alius susiformavo kaip savarankiškas kūrėjas, įgijo patirties projektuodamas modernią architektūrą, atsiplėšė nuo konservatyvios lietuviškos projektavimo tradicijos, ypač toje srityje, kuri yra susijusi su restauracija, rekonstrukcija, ir savo patirtį parvežė kolegoms.

Kartos. Antanas ir Aušra patikino, kad jųdviejų architektūros studijai tai buvo vertingos pamokos. „Bent jau paveldo tvarkybos srityje visą laiką norėjosi laisvesnės krypties, bet Lietuvoje ji iki šiol gana konservatyvi. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, vis dėlto gal prisidengiant konservatyvizmu slepiama kūrybinės energijos stoka, – kalbėjo A. Gvildys. – Aš pats, nors vadovavau PRI, gal ne visai pritapau prie tos sistemos – Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ji tapo dar konservatyvesnė, negu buvo prie sovietų, tik dabar ima laisvėti. Tačiau kai kūriau savo įmonę, surinkau vien jaunus, sistemos nesugadintus žmones. Lietuviška patarlė sako: sudužusio puodo nesuklijuosi, tad bandžiau rinktis naują modelį. Daug jaunų žmonių pas mus jau užaugo.“

Jei neskaičiuotume „Archinovos“ vadovų, įmonės darbuotojų amžiaus vidurkis vargu ar siekia 30 metų. Aušra įsitikinusi, kad tik taip ir gali būti – negalima tikėtis sėkmės projektuojant kaip prieš 20 ar 30 metų, ir kaip tik todėl verta pasikliauti jaunimo skoniu. Tačiau yra tam tikrų amato dalykų, kai vertinga tampa Antano ir Aušros patirtis. Taip vyksta visiems naudingi informacijos mainai.

Ar kolektyvui, kuriame, be trijų Gvildžių, tėra 11 narių, nėra sunku dirbti šeimos įmonėje? Alius tiki, kad ne: „Mūsų įmonėje yra demokratijos ir humoro palaikomas balansas. Čia nėra rašytų taisyklių – visi elgiasi pagal nerašytas. Ir daug kas iš kolegų užsimena, kad jaučia šeimos atmosferą.“

Ant A. Gvildžio kabineto durų užrašyta „Treneris“ ir tik „Archinovos“ interneto svetainėje – „Direktorius“. Ir kitaip – vardu – į jį kreipiasi tik žmona. Aušra įmonės svetainėje pristatoma kaip projektų vadovė, o Alius – tiesiog architektas. Tačiau tai – tik formalus pareigų įvardijimas, ne kartą pabrėžė architektai.

Visi Gvildžiai pripažįsta esantys pedantai.

Visi Gvildžiai pripažįsta esantys pedantai.

Partnerystės. Ar gerai ir saugiai jaučiasi Gvildžiai, visą šeimos potencialą sutelkę vienoje įmonėje? Aušra svarsto, kad finansiniu požiūriu saugiau būtų dirbti atskirai – juk iškilę sunkumai užguls visus. Tai šeima jau patyrė ekonominės krizės laikotarpiu, kai atlyginimai sumažėjo mažiausiai perpus, o su dalimi darbuotojų, kad įmonė išliktų, net teko atsisveikinti. Vis dėlto būdami greta ir šeimoje, ir darbe, jie visada stengiasi vienas kitam padėti ir moraliai, ir finansiškai.

Pozityviąją pusę pirmiausia pabrėžė ir Alius – kuo daugiau pajėgumų nukreipta ta pačia kryptimi, tuo geriau su finansais.

O Antanas dūsauja – bendras darbas su artimaisiais turi daug trūkumų. „Su Aušra labai daug pešamės įrodinėdami savo tiesas. Tai vyksta tik dėl darbo – dėl kokios nors linijos, angos ar kito sprendimo. Jei nesusitinkame biure, diskusijos persikelia į namus. Todėl su Aušra stengiamės neturėti bendrų projektų, nes tada ir objektui šakės, ir terminams šakės, ir šeimai šakės“, – šypsodamasis apibendrino „Archinovos“ Treneris.

Trise dirbti prie vieno projekto jiems neteko. Tačiau atrasti kiti kūrybinės partnerystės deriniai – mamos ir sūnaus, tėvo ir sūnaus. Aušros ir Aliaus bendradarbiavimą rekonstruojant Vilniaus katedros bokštą stebėjęs Antanas lyg su nuostaba konstatavo, kad juodu nesusipyko: „Alius su Aušra greičiau randa kompromisą.“

Pačiam Antanui dirbti su sūnumi nelengva, bet geriau nei su žmona: „Jis dar truputį klauso, o Aušra – nebe.“ Visai neseniai tėvas ir sūnus šventė bendro projekto pabaigą – kartu su ta pačia Kopenhagos architektūros studija „PLH Arkitekter“, kurioje kadaise dirbo Alius, projektavo Vilniuje verslo centrą „k29“. Bendras darbas buvo sėkmingas, bet galbūt tik dėl to, svarstė Antanas, kad jis paleido vadžias kaip kūrėjas: „Koordinavau procesą kaip projekto vadovas, o architektūrinės dalies vadovas buvo Alius. Patardavau dėl atskirų detalių, bet šiaip jis dirbo savarankiškai.“

Standartai. Iš tiesų visi tie dūsavimai – juokais. Visi Gvildžiai didžiuojasi vienas kito sėkme ir moka vienas kitą pagirti.

Antanas neišsigina tų dienų, kai, pasak Aušros ir Aliaus, versdavo sūnų po dešimtkart perdaryti projektą. „Esu toje vietoje, matyt, kvailas, bet negaliu paleisti brėžinio tol, kol jis ne tik nėra teisingas, bet ir estetiškas: gražiai sukomponuotas, su gera grafika ir t. t. Ir to reikalauju iš kitų – viskas turi būti atlikta preciziškai. Dėl to mes kartais nukenčiame terminų, pinigų požiūriu, bet šito tikrai galiu reikalauti dešimt kartų. Gal to ir nereikia… Panašu, kad tai jau persidavė ir Aliui – žiūriu, jis dabar to paties reikalauja“, – Antanas neslėpė pasitenkinimo. Ir neapgailestavo dėl to, kad sūnus yra ne pyragai užsakovams, statybininkams.

„Alius yra pedantiškai reiklus kokybei. Tai yra autoriaus priežiūra – debatų su užsakovais, statybininkais projekto įgyvendinimo metu vyksta nuolat, ir juose reikia pakovoti už savo poziciją. Ne visiems tai patinka proceso metu, bet kai gaunamas galutinis rezultatas, ginčus visi užmiršta“, – užtikrino A. Gvildys.

„Archinovos“ įkūrėjas šiandien daugiausia laiko skiria vadybai. Ir žino, kad sūnus mieliau tik kurtų. Tačiau visi trys supranta, kad nė vienas negali galvoti tik apie savirealizaciją ir komfortiškus pasirinkimus. Todėl Aušra ne tik atlieka projektų vadovės pareigas, bet ir projektuoja, tikrina kolegų darbus. O Antanas supranta, kad gali tekti susitaikyti su tuo, kad įgyvendinant kai kuriuos projektus laiko užteks tik reguliuoti procesus, spręsti komercinius, diplomatinius reikalus ir dalyvauti projektavimo procese nebent patariant ir su storu korektoriaus pieštuku.

gvildziai 6

Ambicijos. „Kaip kūrėjai visi trys, matyt, dabar esame bendraminčiai, – vertino Antanas. – Pastaraisiais metais daugiau pasukome į naują architektūrą – taip išėjo, kad vienas projektas keitė kitą, bet visi labai mėgstame ir istoriją, Lietuvos kultūrą, restauraciją. Bent jau mano pasitraukimas iš restauracijos į naująją architektūrą buvo susijęs su tuo, kad KPD buvo atėmęs mano atestatą – kaip pripažino teismai – neteisėtai. Dabar esu už tai jiems labai dėkingas – kitaip gal būčiau likęs kaip dauguma kolegų, dirbusių PRI, neišbandęs kitos srities, kurioje jaučiamės išties gerai.“

Kas šiandien Gvildžių šeimoje atsakingas už tai, kad įmonė nepritrūktų iššūkių, kurie kai kuriems galbūt atrodo net pernelyg drąsūs ar neprasmingi? „Ambicingumas nėra pastovus dydis: visi mes jauni labai ambicingi, o vėliau tai po truputį natūraliai slopsta, – sakė Antanas. – Tai manau, kad ambicingiausias dabar iš mūsų yra Alius.“

Alius pokalbio metu ne kartą paminėjo – jam svarbu prisidėti prie gimtojo miesto gražinimo. Kai, užuot toliau sėkmingai darbavęsis Kopenhagoje, džiaugęsis sėkmingais projektais ir panašiu požiūriu į architektūrą, grįžo į Vilnių, ne vienus metus atsakinėjo į klausimą – kodėl?

Grįžo ne dėl to, kad nepritapo ar nepatiko. Išties planavo dirbti prie vieno projekto Lietuvoje, kurį pradėjo kartu su kolegomis studijoje „PLH Arkitekter“ laimėję konkursą. Be to, atėjo laikas kurti šeimą. Ir šiandien Alius nėra tikras, ar vieną dieną vėl neišvyks į užsienį.

„Tik kad tas laikas bėga, – sakė architektas. – Be to, dabar labai norisi prisidėti prie savo miesto statybos. Ir kol kas tai sekasi. Man atrodo, kad Vilniui labai trūksta ir gerų urbanistinių sprendimų, ir gerų pastatų. Tuo metu, kai grįžau 2008 ar 2009 metais, buvo toks statybų bumas… O tada prasidėjo krizė.“

Apdovanojimai. Kol kas didesnė dalis visų už „Archinovos“ darbus ar anksčiau Gvildžių pelnytų apdovanojimų patvirtina jų meilę istorinių pastatų puoselėjimui.

2012 metais jie pirmieji Baltijos šalyse laimėjo paveldosaugos „oskarą“ – „Europa Nostra“ apdovanojimą – už kokybišką Liubavo dvaro malūno-muziejaus restauravimą. Visi Gvildžiai kartu su „Archinovos“ kolektyvu yra apdovanoti daugybe Restauratorių sąjungos diplomų, o Antanas Gvildys 1998 metais pelnė Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordiną ir Gedimino ordino medalį už Vilniaus pilių bei Respublikos rūmų architektūrinio ansamblio projektavimo, restauravimo ir atstatymo darbus. O dabar lauks kolegų ir kiekvieno, gebančio įvertinti architektūrą, nuosprendžio naujausiam realizuotam darbui – biurų pastatui „k29“.

Kūrybiniai Gvildžių – projekto vadovų ir projekto darbų vadovų – tandemai. Reikšmingiausi darbai.

Antanas ir Aušra Gvildžiai:

• Liškiavos vienuolyno ansamblio gyvenamojo namo, buvusio ūkinio pastato ir teritorijos sutvarkymo projektai, 2001–2008 m.
• Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto komplekso, buvusių Vileišių rūmų ansamblio restauravimas ir rekonstravimas, 2004–2006 m.
• Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios ir Bernardinių vienuolyno pastatų ansamblio rekonstravimas ir restauravimas, 2007–2009 m.

Antanas ir Aleksandras Gvildžiai:

• Vilniaus rotušės aikštės rekonstrukcijos projektas ir rotušės aikštės fontanas, 2008 m.
• „Tauro“ alaus gamyklos Vilniaus Aludarių g. 1 teritorijos su pastatais konversijos, pritaikant gyvenamajai ir visuomeninei paskirčiai, projektas, 2008 m.
• Administracinio pastato Vilniaus Konstitucijos pr. 29 projektas, 2013 m.

Aušra ir Aleksandras Gvildžiai:

• Vilniaus Bazilijonų vienuolyno pastatų ansamblio administracinių pastatų rekonstravimas Arklių g. 18, 18C, 2011 m.
• Administracinio pastato Vilniaus J. Basanavičiaus g. 15 rekonstravimo projektas, 2012 m.
• Arkikatedros bazilikos varpinės-gynybinio bokšto restauravimas ir pritaikymas turizmo informacijos centrui, 2012 m.

 

Komentarai

statyba ir architektura
archicad