Nors atmosferų tema paskutiniais metais susilaukė naujos susidomėjimo bangos erdvių dizaino kontekste, atmosferinis dizainas neturėtų būti suprastas kaip naujas dizaino žanras.

Šiuo terminu yra veikiau atskleidžiama kūrybinių praktikų esmė, kuri anot architekto ir akademiko, svarios figūros architektūros diskurse, Juhani Pallasmos yra „iš esmės kūniškas, egzistencinis ir atmosferinis potyris“ (Pallasmaa, 2014). Taigi galima teigti, kad atmosferinis dizainas ir architektūra akcentuoja, atidengia tai, ką tradiciniai šių kūrybinių disciplinų metodai yra pamiršę ar ignoruoja.

Nenuostabu, nes atmosfera turi ne vieną prasmę. Ji abstrakti ir nepamatuojama, taigi ją apčiuopti ir integruoti yra nemenkas iššūkis erdvių dizaino praktikoms. Atmosfera turi tiek meteorologinę, tiek estetinę dimensiją. Taip pat atmosfera susijusi tiek su aplinka, tiek su subjektu, kuris tą aplinką patiria, tad šiai sąvokai studijuoti pasitelkiama tarpdisciplininė perspektyva.

Iš fenomenologinės perspektyvos žiūrint atmosfera yra suprantama kaip vietos emocijos, charakteris, nuotaika. Ši perspektyva orientuojasi į tai, kaip mes patiriame erdvę ir laiką ir kokiomis metodologijomis tuos patyrimus galime registruoti ir perteikti. Iš dizaino perspektyvos veikiau kalbama apie sąlygas, situacijas, sąveikas. Per pastarąją yra žiūrima į tai, kas atmosferas kuria ir kokias būdais. Atmosfera tai ir dinamiškos ir elementarios sąlygos (angl. elemental conditions): žmonių judėjimas, klimato variacijos, dienos ir metų ritmai pasireiškiantys per garsus, šviesą, orą, kvapus, vandenį ir t.t.

„Nepatogi” atmosferos sąvoka

Atmosferoms iš pagrindų yra būdingi šie faktoriai: įkūnyto ir aktyvaus suvokimo samprata, vietos potyris su sustiprintu medžiagiškumu bei pokyčiai laike. Juhani Pallasmaa savo refleksijose apie atmosferinę architektūros prieigą atkreipia dėmesį į tai, kad atmosferinė percepcija yra glaudžiai susijusi su judesiu, nepastovumu, bei fragmentiškumu. Jis netgi siūlo suprasti atmosferą kaip veiksmažodį. Taigi atmosferinė paradigma eina išvien su dėmesio poslinkiu architektūroje nuo statinio (angl. building) į kūną ir fizinį dalyvavimą erdvėje. Dėl šios priežasties atmosfera kelia iššūkį ir kviečia naujai įvertinti estetinius erdvinio modeliavimo praktikos pagrindus. Ji apverčia aukštyn kojomis tokius pamatinius dizaino terminus kaip „modeliavimas”, „modelis”, ir net pati architektūra ar interjeras. Pavyzdžiui, šiuolaikinis menininkas Usman‘as Haque‘as apibūdina architekturą kaip „pojūčių choreografiją.“ Dvidešimto amžiaus architektas Alvar‘as Aalto pasitelkia teatro analogiją ir įvardina architektūrą kaip „scenų“ ir „patyriminių situacijų“ kūrimą. O šių dienų filosofas Brian‘as Massumi siūlo pergalvoti architektūrą kaip „juslinių įvykių“ (angl. perceptual events) komponavimą – vėlgi panašiai kaip teatre.

Paskutiniais metais sparčiai besivystantis akademinis laukas orientuojasi į taikomuosius atmosferinio dizaino aspektus. Jis tyrinėja būdus, kuriais integruoti atmosferinę architektūros dimensiją — ir tai toli gražu nėra lengvas klausimas. Skirtingose ​​teorinėse srityse yra skirtingų pozicijų, susijusių su sudėtingu klausimu- ar atmosferas galima kurti sąmoningai? Vieni ieško metodologijų atmosferų dizainui, o kiti teigia, jog atmosfera negali būti dizaino tikslas ir siūlo veikiau sutelkti dėmesį į dizaino procesus ir technikas.

Savo ruožtu architektai, architektūros istorikai bei teoretikai kritiškai vertina architektūros reprezentacijos veiksmus susijusius su atmosferomis. Anot jų, tokie tradiciniai erdvės modeliavimo veiksmai kaip maketavimas ir kompiuterinė grafika nėra pajėgūs integruoti kertinių atmosferos aspektų. Jie siūlo tiek naujus terminus, tiek naujas vaizdavimo technikas. Kaip, pavyzdžiui, architektas Philippe‘as Rahm‘as savo projektuose taiko „meteorologinės architektūros“ koncepciją ir dizaino techniką, kurią jis vadina „kompozicija pagal gradaciją.“

Su šiomis tendencijomis galime konstatuoti, jog erdvinis modeliavimas įgauna naujas prasmes, artimas kinematografijos ir scenografijos disciplinoms. Atmosferos tarsi kviečia pažvelgti į erdvės modeliavimą visiškai naujai — kaip į režisavimą (angl. staging), kadravimą (angl. framing), suvaidinimą (angl. enacting), atlikimą (angl. performing).

Atmosferos ir gestai

Architektas, tyrėjas ir edukatorius Christian‘as Gänshirt‘as savo knygoje „Įrankiai idėjoms: įvadas į architektūrinį dizainą“ (2007) sugretina architektūrinio dizaino veiksmą su „dizaino gestais.“ Jis pasitelkia filosofo ir medijų teoretiko Wilhelm‘o Flusser‘io fenomenologinę gestų analizę, paremtą teiginiu, jog kūrėjų gestai gali būti daugiaprasmiški ir atviri interpretacijoms. Tai reiškia, kad dizaino procesas atsiveria ir individualiam potyriui.

Nors įprastai gestas architektūroje yra tiesiog įrankis, skirtas idėjoms įgyvendinti, – per atmosferinę perspektyvą jis tampa integralia erdvės ir atmosferos išraiška. Akademikas Jean‘as Paul‘as Tibaud‘as teigia, kad „Atmosferos yra atliepiamos tiesiogiai per žmogaus veiksmą gestų forma, o žmogaus gestikuliavimas kartu kuria atmosferą vietoje“ (Thibaud, 2011). Kaip, pavyzdžiui, toks kasdienis veiksmas kaip erdvės apšvietimas dizainerių gali būti traktuojamas ne tik kaip funkcinis, bet ir kaip estetinis, išraiškingas gestikuliavimas, į kurį įsitraukia ir patys gyventojai. Gestų sąvoką ir atmosferas taip pat sugretina akademikas Niels‘as Albertsen‘as. Jis siūlo intriguojantį išsireiškimą „atmosferų gestikuliavimas“ (angl. atmospheric gesturing). Gestikuliavimas per kalbą – jis teigia – vienas iš būdų išraiškingai perteikti atmosferą, pasitelkiant balso toną, tembrą, ar ritmą. Įdomu, jog Albertsen‘as, labai panašiai kaip ir Pallasmaa, siūlo, kad pati atmosfera galiausiai yra gestas (Albertsen, 2012).

Reziumuojant, pasiūlymas dizaineriams ir architektams būtų siekti ne tiek atmosferų realizavimo, o labiau tyrinėti ir atrasti išraiškingus atmosferų gestikuliavimo būdus, arba dar kitaip – atmosferinio dizaino gestus.

Dizainerė, meno dr. Justė Pečiulytė

____________________

Straipsnis pristato J. Pečiulytės paskaitą „Atmosferinio dizaino gestai“, parengtą remiantis lektorės meno projektu ir disertacija „Atmosferinis erdvės modeliavimas. Erdvės režisavimo būdai, pasitelkiant tekstilės instaliaciją“ (2020). Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ / localhost/newsa, finansuojant Lietuvos kultūros tarybai,  surengtame nuotolinių paskaitų cikle „Kaip žmogus suvokia architektūrinę aplinką?“. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/LtnlW-Re6Ns