gyvenime dominavo bajorai. Dar XVI amžiuje buvo hierarchinė trijų luomų sistema: kilmingieji, valstiečiai ir miestiečiai, kurie vertėsi amatais ir prekyba. Ši ano meto mieste buvo vien miestiečių verslas.
Tačiau išaugus maisto produktų poreikiui atsirado galimybė gerokai padidinti žemės ūkio produktų eksportą. Stiprindami politines pozicijas bajorai kartu skubėjo įtvirtinti ir ekonominę savo pergalę. Jie buvo atleisti nuo kelių ir muito mokesčių, galėjo laisvai išvežti prekes į užsienį ir įsivežti užsienio prekių asmeninėms reikmėms. Tokių privilegijų neturėjo joks socialinis Vakarų Europos sluoksnis.
Bajorų teisė be muito išvežti ir įsivežti prekių, vidaus rinkoje reguliuoti prekių kainas smukdė vietos rinką, stabdė miestų ekonomikos augimą. Valstybės gyvenime ėmus dominuoti bajorijai, o sąlygoms formuotis miestiečių luomui tapus nepalankioms, prekyba miestuose nustojo būti plėtojama, sulėtėjo miestų augimas, sumažėjo upių reikšmė, o kartu sulėtėjo ir krantinių formavimasis. Tik paskutiniame XVIII amžiaus dešimtmetyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekyba priartėjo prie XVI amžiaus antrojoje pusėje buvusio prekybos lygio ir masto.
Sveiko miesto idėja
Krantinės, kaip visuomeninės erdvės, šiandien yra labiau sukultūrintos, kitaip tariant, joms būdingi ir kitų viešųjų erdvių požymiai. Juk uoste esanti krantinė gali atlikti ne tik gatvės, bet dažnai ir aikštės funkcijas. Todėl uostų ar prieplaukų teritorijose veikdavo turgūs (pavyzdžiui, žuvų, šieno ir malkų turgūs Vilniuje, Klaipėdoje).
Parkai, kuriuose teka upės, taip pat gali būti vadinami krantinės tipo visuomeninėmis erdvėmis. Čia galima išskirti sakralinius Vilniaus Kalvarijų, Žemaičių Kalvarijos parkus, Vilniaus Bernardinų sodą. Kultūrinio parko ir krantinės erdvės simbioze šiuolaikiniame mieste laikytinos ir modernios pasikartojančios meninės ekspozicijos vandenyje, pavyzdžiui, meninės akcijos Neries ir Vilnios vagose Vilniuje; skulptūrų parkas Vilnojos ežere bei jo krantuose Sudervėje (Vilniaus r.) ir kt. Tačiau paplūdimys, ypač jei jis atsitiktinis, negali būti priskirtas krantinės, kaip visuomeninės miesto erdvės, tipui. Vis dėlto miesto teritorijoje planingai suformuotas paplūdimys (toks, koks atsirado Paryžiuje, kai sutvirtinta krantinė buvo išardyta, užpilta smėliu ir apsodinta palmėmis) neretai taip pat gali tapti viešąja miesto erdve.
Krantinės raidą dažnai lemia jos prekybinė funkcija ir, žinoma, uostas, dominuojanti miesto dalis. Tokiu būdu, vykstant miesto raidos procesui, krantinių paskirtis kinta, atsiranda įvairių potipių. Pavyzdžiui, XIX amžiaus viduryje krantinė įgavo klasicistinio parko bruožų, kurio vienas svarbiausių elementų yra vandens telkinys. Taip Vakarų Europoje įsivyravo sveiko miesto idėja, propaguojama Parkų judėjimo. Kitaip sakant, miesto krantinė, iki tol buvusi grynai pramoninė ir prekybinė, įgijo parko elementų, jai buvo suteikta rekreacinė paskirtis. Todėl ryškiausia krantinės transformacija pastebima XIX amžiaus pabaigoje, ir tai yra naujų urbanistinių idėjų įgyvendinimo miesto teritorijoje padarinys. Tačiau Lietuvoje, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos provincija, taip pat pačioje imperijoje miestų formavimo idėjos gerokai vėlavo ir kiek skyrėsi nuo Vakarų Europos. Taigi tokios kokybinės krantinių formavimosi kaitos čia nebuvo matyti. Vis dėlto Lietuvos miestuose krantinės atliko daugelį prekybinių funkcijų ir nebuvo suvokiamos kaip aiški visuomeninė erdvė. Nors XIX amžiuje pamažu joms priskirta rekreacinių funkcijų, mūsų šalyje krantinės nebuvo taip aiškiai sukultūrintos kaip Sankt Peterburge ar mažesniuose Rusijos miestuose.
Šiame kontekste išimtis vėl yra Klaipėdos uostamiestis. Be abejo, svarbu ir tai, kad XIX amžiuje urbanistinė Rusijos sistema jo nepalietė. Klaipėdą lyginant su kitais šalies uostais (koks, pavyzdžiui, buvo Kaunas) matyti, kad ne vien socialiniai ir ekonominiai veiksniai lemia krantinės formavimąsi. Akivaizdu, kad esant nevienodam sociokultūriniam kontekstui, vyraujant skirtingoms miesto funkcijoms ir miesto formavimo doktrinai, krantinės, kaip visuomeninės miesto erdvės, formavimosi rezultatai nesutampa.
Miesto veidrodis – krantinė
Akivaizdu, kad miesto krantinės raida yra susijusi su tam tikromis istorinėmis miesto plėtros sąlygomis. Pavyzdžiui, nustojusi būti plėtojama prekyba lemia miestų augimo lėtėjimą, tuomet mažėja upės reikšmė, ir krantinė formuojama lėčiau, o tam tikrais laikotarpiais procesas ir visai sustoja.
Visuomeninės erdvės yra miesto atspindys: dominuojanti miesto funkcija lemia krantinės, kaip visuomeninės miesto erdvės, paskirtį. Šiaurės Vakarų Europos kultūros veikiama Klaipėda dėl tam tikrų istorinių aplinkybių išlaikė gynybinę funkciją ilgiau už kitus Lietuvos miestus. Ji ilgą laiką buvo plėtojama uždaroje teritorijoje. Nepaisant gynybinio miesto pobūdžio, uostas atliko prekybos, logistikos ir žvejybos funkcijas. Vadinasi, Klaipėda krantinę, kaip visuomeninę miesto erdvę, turėjo nuo pat miesto įkūrimo iki pramoninės revoliucijos pradžios, ir ši erdvė buvo formuojama planingai. Istorinė Vidurio ir Rytų Europos kultūros veikiamų Vilniaus krantinių raida rodo, kad miestas, augdamas viename krante, nepakankamai įtraukė upę į visuomeninį gyvenimą. Nuo XVII amžiaus pirmosios pusės krantinei plėtoti susidarė nepalankios sąlygos, todėl ji kito lėtai, o tam tikrais laikotarpiais visai nebuvo formuojama.
Miesto krantinės paskirtis neretai priklauso ir nuo miestiečių vykdomos su upe susijusios veiklos pobūdžio bei masto. Todėl krantinėje galime įsivaizduoti parką, gatvę, aikštę ar paplūdimį – visa, kas miestui įkvepia gyvybės.
Parengta pagal Tomo Grunskio ir Liutauro Nekrošiaus straipsnį „Krantinių raidos sąlygos Lietuvos miestuose iki XX a.“, kuris skelbtas Kauno tarptautinio architektūros festivalio KAFe 2013 informaciniame leidinyje.
