Eksponuojamas, architektūrinis ar atviras betonas – keli iš dažniausiai mūsų statybų rinkoje vartojamų terminų, apibūdinančių betoną, kuris Vakarų šalyse praktiškai taikomas jau dešimtmečius. Tačiau Lietuvoje šis betonas vis dar išlieka viena problemiškiausių ir labiausiai diskusijų keliančių sričių.
Kodėl taip yra ir kuo mūsų šalies praktika bei teisinė aplinka skiriasi nuo tarptautinės, verta panagrinėti plačiau – tam, kad galėtume suprasti, ką darome ne taip ir atitinkamai ką reikėtų daryti kitaip.
Kas yra eksponuojamas betonas?
Pirmiausia reikia pažymėti, kad ši sąvoka labai sąlyginė – šiam betonui bent jau mūsų šalyje nėra nustatyta aiškių vertinimo kriterijų. Vadinasi, objektyviai nuspręsti, ar konkretus betonas atitinka eksponuojamo betono reikalavimus, tiesiog nėra galimybių. Kitaip tariant, jei betoną vertintų keli asmenys, tikėtina, kiekvienas pateiktų skirtingą požiūrį.
Žvelgiant paprastai, eksponuojamas betonas – tai statybinė medžiaga, kurios paviršius nebus dengiamas tinku, glaistu, dažais ar kitais apdailos sluoksniais. Jis paliekamas toks, koks susiformavo betonuojant, dažniausiai padengiamas tik impregnavimo priemonėmis. Iš to kyla paprasta išvada: bet kuris betonas, kuris nebus papildomai dengiamas, tampa eksponuojamas.
Tačiau toks apibrėžimas pernelyg platus ir nepaaiškinantis esmės, todėl reikėtų jį išgryninti ir kartu susiaurinti.
Estetikos suvokimo problema
Pati pirmoji problema, su kuria tenka susidurti mūsų šalies statybininkams, ta, kad eksponuojamam betonui keliami ne tik įprasti konstrukciniai reikalavimai – t. y. stiprumo, stabilumo, ilgaamžiškumo ir kt., bet ir estetiniai kriterijai. Ir čia atsiranda esminė bėda: estetinis vertinimas dažniausiai grindžiamas subjektyviais lūkesčiais ir individualiu grožio suvokimu – kitaip tariant, „man gražu“ arba „man negražu“.
Toks neapibrėžtumas inžinieriams ir kitiems techninės srities specialistams kelia nemažą iššūkį, nes jeigu nėra objektyvių matavimo rodiklių, neįmanoma nei kontroliuoti proceso, nei užtikrinti norimo rezultato.
Pasitaiko, kad netgi to paties objekto užsakovas ir architektas skirtingai įsivaizduoja galutinį rezultatą, ir tada kyla paradoksali situacija, kai pusės, formuojančios reikalavimus, pradeda aiškintis, kas ne taip.
Šio nesusikalbėjimo vienas galimų variantų yra tai, kad architektas, pamatęs, kokie projektai įgyvendinami kitose šalyse, savo vaizduotėje mato neregėto grožio, analogų neturintį statinį, apie kurį bus daug rašoma spaudoje, kuriuo grožėsis ir vertins kaip didelės meninės vertės objektą, puošiantį miesto panoramą.
Užsakovas, šiame tandeme būdamas pragmatiškesnis, mano, kad jeigu papildomai betono apdailai nereikės skirti pinigų, tai leis atpiginti statybų kainą, statybų tempas paspartės ir taip pagreitės jo investuojamų pinigų grąža.
Užtrunka ilgiau, kainuoja brangiau
Pasaulyje seniai susiformavusi praktika, kad eksponuojamo betono paviršiai įrengiami dėl pirmosios priežasties, nes tiek greičio, tiek sąnaudų prasme tokie darbai visada užtruks gerokai ilgiau ir kainuos brangiau.
Kitų šalių patirtis rodo, kad tokio lygio paviršiams įrengti reikia apie 2 kartus daugiau laiko, nes tempas sulėtėja dėl papildomų darbų (klojinių gamyba, paviršiaus paruošimas, sandarinimas ir t. t.), o vertinant kaštų prasme, tokios kokybės betono paviršiui pasiekti reikalingas 3–4 kartus didesnis biudžetas.
Tokį padidėjimą lemia keletas esminių dalykų:
1) reikšmingai sumažėjus darbo našumui, reikalingas papildomas biudžetas, leidžiantis kompensuoti padidėjusias darbo užmokesčio ir statybos aikštelės išlaidas;
2) reikalingos lėšos pagerintam betono mišiniui, priedams, sandarinimo medžiagoms;
3) tokie darbai neįmanomi be defektų, vadinasi, statybininkas privalo turėti papildomą biudžetą šalinti defektams, kurie neišvengiami ir netgi gamyklinėmis sąlygomis formuojant gaminius nėra galimybės užtikrinti tobulų paviršių.
Kaimyninės šalies praktika
Siekdamas pagrįsti savo nuomonę, norėčiau remtis kaimyninės Lenkijos pavyzdžiu, kuri, viena vertus, turi daug geros praktikos statybų sektoriuje, nes joje daug anksčiau pradėtos taikyti Vakarų Europoje naudojamos technologijos, medžiagos ir filosofija, kita vertus, Lenkijos ir Lietuvos statybos sektoriuose galima įžiūrėti nemažai panašumų:
1) darbininko darbo valanda Lietuvoje kiek brangesnė nei Lenkijoje; 2) betono kainos panašios; 3) armatūros ir kitų metalo gaminių kainos nežymiai svyruoja. Keista, tačiau tokioje pačioje finansinėje aplinkoje lenkai įsigudrina pastatyti tokio lygio (1 pav.) eksponuojamo betono statinius, apie kuriuos mes kol kas galime tik pasvajoti. Pernelyg neišsiplečiant apie priežastis, lėmusias tokį ryškų skirtumą, apibendrintai galima pasakyti: pagrindinis veiksnys – rinkos branda. Ši sąvoka apima toliau išvardytas svarbias sritis.
- Užsakovo ir architekto lūkesčiai.
- Projekto biudžetas, grafikas ir kt.
- Statybos dalyvių bendradarbiavimas.
- Infrastruktūra (medžiagos, aplinka ir kt.).
Standarto paradoksas
Keistas paradoksas, kad mūsų užsakovai ir architektai, norintys savo projektuose matyti aukštos kokybės eksponuojamo betono konstrukcijas, žavinčias stebėtojo akį savo santūria prabanga ir išskirtinumu, užuot kėlę įvykdomus, laiko ir praktikos patikrintus ir atitinkamai išgrynintus reikalavimus, dažnu atveju (90–95 proc.) remiasi kadaise Sovietų Sąjungoje sukurtu ir šiuo metu Rusijos Federacijoje galiojančiu standartu ГОСТ 13015 – Изделия бетонные и железобетонные для строительства.
Tam, kad skaitytojas aiškiai suprastų, kodėl šis standartas nėra tinkamas betono paviršiui vertinti, pateiksiu keletą išvadų, padarytų analizuojant standarto informaciją. Visų pirma, jis neskirtas eksponuojamam betonui, nes visų kokybės kategorijų paviršių (nuo A2 iki A7), išskyrus A1, yra numatyta apdaila ir tai reiškia, kad betono paviršius bus vienaip ar kitaip dengiamas. A1 kategorija yra etaloninė (siektinas idealas), joje apskritai reikalaujama, kad betono paviršius būtų be paviršinių porų, o tai iš esmės technologiškai neįgyvendinama, todėl apskritai būtų nelogiška toliau analizuoti joje pateiktus reikalavimus.
Paviršiaus lygumo reikalavimai
Kitas reikšmingas dalykas, kad šis standartas skirtas surenkamiesiems betono ir gelžbetonio gaminiams. Lietuvos surenkamųjų betono ir gelžbetonio gaminių gamintojai kartu su KTU mokslininkais parengė standartą LST 2015 – Surenkamieji betoniniai gaminiai.
Paviršiaus išvaizdos charakteristikos ir jų tikrinimo metodai. Remiantis šiuo standartu, aukščiausią kokybės kategoriją A atitinkantis gaminys gali turėti 10 vnt./m2 įdubų, kurių skersmuo 5–10 mm, o gylis iki 5 mm, ir tokie paviršiai išgaunami esant betono sąlyčiui su horizontaliuoju formos (t. y. klojinio) paviršiumi.
Tokie gaminiai vertinant pagal ГОСТ 13015 atitiktų kategoriją A4, tačiau jame nėra reglamentuojamas leistinas įdubų kiekis ploto vienetui, todėl jų galėtų būti neribotas kiekis, tačiau radus nors vieną įdubą, minimaliai viršijančią leistiną rodiklį, būtų galima vertinti, kad gaminys brokuotas.
Vertinant tai, kad dažniausiai projekto techninėse specifikacijose nurodoma monolitinio betono paviršiaus kategorija A2 arba A3, galima teigti, kad statybvietės sąlygomis gaminamų monolitinio betono konstrukcijų kokybei keliami gerokai aukštesni kokybės reikalavimai nei toms, kurios gaminamos gamyklinėmis sąlygomis.
Teiginius, kad minėtas standartas netinkamas eksponuojamo betono paviršiui vertinti, gerai iliustruoja 2 paveiksle pateiktos nuotraukos. Kairėje pusėje matomas tikrasis betono bandinio paviršiaus vaizdas, o dešinėje pusėje vaizduojamas tas pats paviršius, kuriame po apdorojimo programine įranga išryškintas porėtumas.
A paveiksle pavaizduoto bandinio Nr. 1 paviršiaus poringumas atitinka aukščiausią austrų standarto ÖNORM klasę, o b paveiksle vaizduojamas bandinio Nr. 2 paviršius atitinka žemiausią. Vertinant pagal ГОСТ 13015 abiejų bandinių paviršiai yra tos pačios A3 paviršiaus kokybės kategorijos. Belieka tik retorinis klausimas, tai kuris iš pavaizduotų paviršių tenkintų užsakovo ir architekto lūkesčius – a ar b?
Neturime gero standarto
ГОСТ 13015 taikymas iš esmės yra saviapgaulė, nes dažnu atveju tikimasi gauti tokios kokybės produktą, kokio nesiimtų pagaminti netgi surenkamųjų gaminių gamykloje, nepaisant to, kad gamykla turi žymiai geresnes sąlygas užtikrinti kokybės rodiklius. Štai keletas reikšmingų pranašumų gaminant gaminius gamykloje, palyginti su betonavimu statybvietės sąlygomis.
- Praktiškai nėra betono transportavimo, todėl nekyla rizika dėl mišinio susisluoksniavimo, vandens atsiskyrimo, garavimo ir prasidėjusio hidratacijos proceso, dėl ko keičiasi reologiniai rodikliai; nėra rizikos, kad betonmaišė įstrigs spūstyse ir dėl pradėjusio rištis betono nepavyks pasiekti betonuojamos konstrukcijos vienalytiškumo („šaltos siūlės“).
- Gaminiai betonuojami ant horizontalių vibrostalų, dėl ko nėra rizikos, kad mišinys susisluoksniuos krisdamas per armatūros tinklus, o į stalo konstrukciją įmontuoti vibratoriai leidžia pasiekti tolygų, vienodą ir lengvai kontroliuojamą tankinimo procesą, kurio metu iš mišinio pašalinamas oras.
- Gamykloje lengva užtikrinti reikiamas aplinkos sąlygas (temperatūrą, drėgnumą, oro judėjimą) betonavimo ir gaminio ankstyvojo kietėjimo metu.
Yra, iš ko imti pavyzdį
Eksponuojamo monolitinio betono kokybės vertinimo klausimai jau seniai išspręsti kitose šalyse, kur gerokai anksčiau susiformavo praktines galimybes atitinkantys užsakovų ir architektų lūkesčiai, visų projekto dalyvių bendradarbiavimo principai, kultūra, standartai, reglamentai, rekomendacijos, infrastruktūra. Standartus arba rekomendacijas (3 pav.) turi parengę ir naudoja austrai, vokiečiai, suomiai, amerikiečiai, graikai ir daugelio kitų šalių specialistai.
Gali nuskambėti keistai, tačiau brandžiose rinkose betono paviršiaus kokybės vertinimas prasideda ne nuo faktinio rezultato lyginimo su projektiniu, o nuo bendro vaizdo vertinimo.
Tokio vertinimo logika labai paprasta: jeigu užsakovas norėjo gauti eksponuojamo betono paviršiaus statinį, tada turėtų būti vertinamas bendras statinio ar jo konstrukcijų dalies vaizdas, o ne nedidelis fragmentas atsistojus prie vertinamo paviršiaus kelių centimetrų atstumu su didinimo prietaisu rankose.
Jei tokiu būdu būtų vertinami paveikslai, tada vaizduojamas objektas liktų nuošalyje, o vertinami dažų įtrūkimai, tapybos technika ir kt., t. y. eliminuojama kūrinio meninė vertė. Taip pat preziumuojama, kad bendras vaizdas yra pagrindinis kriterijus ir jį vertinti reikia laikantis šių paprastų principų:
- atitinkamu atstumu vertinamas bendras įspūdis;
- apžiūra vyksta esant natūraliam apšvietimui;
- praėjus po betonavimo ne mažiau 3 mėnesiams;
- betono paviršius apžiūros metu turi būti maksimaliai sausas.
Tik tuo atveju, jei bendras įspūdis neatitinka užsakovo lūkesčių, turėtų būti vertinama pagal konkrečiai betono paviršiaus kokybei nustatytus kriterijus ir daroma išvada, ar ji atitinka projekte nurodytus reikalavimus, ar ne.
Taigi apibendrinant galima pasakyti, kad ši statinių rūšis dar ilgai liks problematiška, nes prireiks nemažai laiko kol
- turėsime aiškų supratimą, ko norime, kas realu, kaip vertinsime ir kiek tas iš tiesų kainuoja;
- atsiras bendro tikslo siekimu grįstas bendradarbiavimas tarp visų projekto dalyvių;
- infrastruktūros galimybės prisiderins prie kitokio lygio medžiagų, priedų, metodų, kvalifikacijos poreikio;
- suprasime, kad tokios kokybės statinio statybai reikia gerokai daugiau pasiruošimo, laiko ir pinigų, todėl kompromiso tarp kokybės ir pirmiau nurodytų resursų pasiekti nepavyks.
