Ne viskas apskaičiuojama
Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras galėtų įvardyti ne vieną atvejį, kai namai statomi neapgalvotai, pernelyg arti vandens.
„Stato nepažeisdami įstatymų, bet… Kaip kad ten, kur sodai žemiau Vilniaus, taip pat ties Jonava, irgi prie Neries. Kai šie sodai buvo projektuojami, namai buvo gal 20 ar 30 metrų nuo šlaito, tačiau per kelis dešimtmečius upė pasislinko, ir dabar jau griūva tvoros, upė artinasi prie pastatų. Čia bėda ta, kad mes nežiūrime į ateitį. Tiesa, ne viską ir galima tiksliai apskaičiuoti“, – pripažino pašnekovas.
Anksčiau galiojęs apribojimas statyti 100 metrų atstumu nuo vandens dabar sumažintas. Pasak specialisto, priklausomai nuo upės poslinkio kampo ir panašiai šis atstumas turi būti 50 metrų (papildomai skaičiuojama ir vandens apsaugos juosta, kuri gali būti labai įvairi: ir 2, ir 20 metrų).
„Kauno atveju namai stovi lyg ir tinkamu atstumu, bet pavasarį vis vien plaukia. Potvynio tikimybė gali būti vos kelių procentų ar net 50-ies. Sakyčiau, esant potvynio tikimybei tarp 1 ir 5 proc. galima leisti statyti su savininko pasižadėjimu, kad jis nereikalaus iš valstybės kompensacijų, jei kas nors atsitiks“, – svarstė Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras.
Anot Aplinkos ministerijos atstovo, pasaulyje stebimos įdomios tendencijos – visi jaučia klimato kaitos niuansus, nors kartais jie sunkiai prognozuojami.„Daugėja ir neprognozuojamų liūčių, kai visišką sausrą keičia baisios liūtys. Europa jau pasimokė iš tokių istorijų – Vokietija ne vienus metus išperka privačias žemes prie upių, iškelia žmones, kai kur ardo pylimus, ypač žemesnėse vietose, naudojamose žemės ūkiui, kad nebeliktų to butelio kakliuko efekto ir upė turėtų kur išsilieti, susigerti į žemę“, – pasakojo V. Bezaras.
Stinga realistinių scenarijų
Klaipėdos universiteto (KU) architektūros, urbanistikos ir dizaino centro „Baltijos kraštovaizdžiai“ vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Vytauto Dubros manymu, potvynių prognozės Lietuvoje linksta į kraštutinumus. „Ir neseniai paskelbti potvynių grėsmės bei rizikos žemėlapiai, ir kai kurios mokslinės ataskaitos, straipsniai nagrinėja apokaliptinius scenarijus, tačiau sunku įsivaizduoti, kad jie būtų tikėtini. O tokių darbų, kurie bandytų prognozuoti realistinį scenarijų, trūksta“, – pripažino mokslininkas.
Šių žemėlapių pristatymų metu V. Dubrai ne kartą teko girdėti klausimą, koks bus praktinis žemėlapių pritaikymas. „Viena naudojimo galimybė – gražus paveikslėlis, į kurį galima pasižiūrėti, o kita – darbinis elementas, kuris turėtų teikti praktinę naudą. Vienas svarbiausių klausimų – ar potvynio vandeniui pakilus iki tam tikro lygio šiežemėlapiai padėtų prognozuoti, kokios teritorijos gali būti užliejamos ir kokių dėl to kyla rizikų? Tačiau atsakymo nei iš rengėjų, nei iš Aplinkos ministerijos atstovų nebuvo sulaukta. Kitas svarbus klausimas – koks bus šių žemėlapių statusas? Ar jie turės kokią nors juridinę galią, ar vėlgi tai bus tik paprasti gražūs paveikslėliai?“ – kalbėjo KU mokslininkas V. Dubra.
Anot pašnekovo, tai ypač aktualu organizuojant probleminių teritorijų planavimo ir statybų jose darbus. Kaip ir Aplinkos ministerijos specialistas V. Bezaras, jis mano, kad priklausomai nuo gresiančios rizikos laipsnio potvynio zonose turėtų būti ribojama veikla. „Logiška, kad tam tikri statybų apribojimai galėtų būti. Jeigu šie žemėlapiai įgautų juridinę galią, atlikėjas pats automatiškai prisiimtų riziką – žinotų, kad yra potvynio tikimybė, ir nebereikėtų ieškoti kaltų. Pavyzdžiui, jei tam tikroje Jungtinių Amerikos Valstijų teritorijoje yra 10 proc. potvynio tikimybė, jokia statyba, nesusijusi su upėmis ir kitais vandens telkiniais, negalima, jei 5 proc. tikimybė, arba vienas potvynis per 20 metų – leidžiami kai kurie nesudėtingi statiniai. Jei potvynio tikimybė – vienas per 100 metų, tada būtina taikyti apsaugos nuo jo priemones, tačiau statyba teritorijoje leidžiama“, – minėjo KU vyresnysis mokslo darbuotojas.
Išvirto į patologiją
Mokslininko nuomone, Lietuva jau pribrendo panašiam teisiniam reglamentavimui. „Neslėpsiu pozicijos, kad dabar žmonės turi tiesiog patologišką norą įsikurti kuo arčiau vandens. Bent jau anksčiau tokios ryškios problemos nebuvo, nes vanduo buvo laikomas rimta stichija, kurios reikia paisyti. Tokiose zonose dažniausiai nesikurdavo nei gyvenvietės, nei viensėdžiai, ir tokių didelių problemų kaip dabar nebūdavo“, – teigė mokslininkas V. Dubra.
Pašnekovo nuomone, užliejamų teritorijų specifikos neretai deramai neįvertina nei statytojai, nei projektuotojai.
