Blog

Aikščių tvarkymo vajus Lietuvoje – kodėl pirmenybė teikiama trinkelėms?

Gintautas Tiškus
Gintautas TIŠKUS. G. Bartuškos nuotr.

Šią vasarą baigėsi dviejų miesto aikščių renovacijos darbai – Panevėžys ir Kupiškis atnaujino savo centrines aikštes ir jų prieigas. Abiejų aikščių pagrindinė renovacijos medžiaga – akmens trinkelės. Tai ne pirmasis ir, matyt, ne paskutinis toks centrinės miesto susirinkimų erdvės apipavidalinimas, dažnai sulaukiantis miestelėnų kritikos. Bet ar kaltos trinkelės, ar problemos slypi kitur? Apie tai savo nuomonę išdėstė Statybos ir architektūros teismo ekspertų sąjungos pirmininkas architektas Gintautas TIŠKUS.

Vienu svarbiausių miesto aikštės įvertinimo kriterijų yra aikštės patrauklumas arba gyvybingumas. Per pastaruosius 10–15 metų buvo rekonstruota dauguma Lietuvos miestų ir miestelių aikščių, nors daugelio rekonstrukcijų negalima vadinti pasisekusiomis. Šiais metais rekonstruotos Panevėžio ir Kupiškio aikštės irgi susilaukė kritikos – netenkino neįveiklintos tuščios erdvės, išklotos trinkelių danga, beje, kas yra būdinga daugeliui šalies aikščių. Bet ar kaltos trinkelės (tai tik statybinė medžiaga), ar problemos yra kitos?

Ką reiškia rekonstruoti ir transformuoti?

Miesto aplinka turi kur kas daugiau reikšmių ir prasmių, nei įmanoma nustatyti tradiciniais urbanistinių ir architektūrinių tyrimų metodais, todėl, rekonstruojant aikštes, nepakanka identifikuoti tik jų materialųjį pavidalą – būtinas žinojimas, kaip ir kodėl aikštė atsirado, koks yra aikštės istorinis ir kultūrinis kontekstas, atsiradimo ir egzistavimo tikrovė erdvėje ir laike. Šis žinojimas, padedantis mąstyti ir įvertinti platesnę aplinkybių visumą, ypač svarbus kūrybiniam procesui. Šiuo atveju svarbus ir tikslas, nes rekonstruoti reiškia atkurti ar pagerinti prarastas kokybės savybes, o transformuoti – pakeisti esamos erdvės esmę, ne tik sukuriant naują, bet ir nuneigiant senos, t. y. kuriant naują tapatybės modelį.

Aikščių rekonstravimo ar transformavimo tikslai yra aikštės revitalizacija. „Revitalizacija“ reiškia naujų funkcijų atsiradimą, senųjų stiprinimą ar naikinimą, atliekant atitinkamus rekonstrukcijos ir remonto, griovimo ir neesminius naujos statybos darbus, kurie pagyvina socialinę ir ekonominę veiklą, gerina funkcionavimą, suteikia estetinio ir funkcinio patrauklumo bei aukštesnę gyvenimo kokybę.

Kalbant apie aikščių gyvybingumą, svarbi ir aplinkos konteksto kaita. Tendencija, kai miesto centrinėse dalyse ir senamiestyje mažėja gyvenamosios paskirties pastatų, daro neigiamą įtaką viešųjų erdvių patrauklumui. Kaip teisingai atkreipė dėmesį Nicosas Salingarosas, miesto aikštės gerai veikia mišrioje, tačiau tankiai apgyventoje aplinkoje, tie miestųcentrai, kuriuose daugiausia komercinės paskirties statinių, negali užtikrinti atvirų urbanistinių erdviųgyvybės. Tai pagrindinė taisyklė, kurią ignoruoja tokie projektai, nes jų idėjos kyla iš modernistinio paveldo, kai projektuojama, remiantis vaizdiniais, o ne žmonių elgsena ir konkretaus miesto istorija.

Vilkaviškio miesto aikštė. etnografija.vilkaviskis.lt nuotr.

Vilkaviškio miesto aikštė. etnografija.vilkaviskis.lt nuotr.

Aikščių rekonstravimo motyvai

Kiekviena aikštė yra unikali ir nekeisdama savo esmės skirtingų stebėtojų gali būti suvokiama skirtingai, t. y. aikštės turinys gali būti interpretuojamas. Dėl politinių, emocinių ar kitokių priežasčių aikščių vaizdas nuolat kinta. Motyvas keisti aikštės struktūrą, paskirtį ar estetiką gali būti dvejopas: rekonstrukcija, siejama su miesto plėtra (natūralus procesas), arba noras pakeisti aikštės istoriją (ideologinis procesas). Jei pirmuoju atveju, kompleksiškai rekonstruojant aikštę, siekiama didesnės kokybės, tai antruoju dažniausiai pasitenkinama tik vieno paminklo pakeitimu kitu ir kosmetiniu dangos remontu.

Miestas yra sudėtingas darinys, kurio urbanistinės ir socialinės struktūros susijusios tarpusavyje matomais ir nematomais ryšiais, todėl, rekonstruojant aikštes, nepakanka rengti tik aikštės rekonstravimo projekto. Būtina daug platesnė analizė, apimanti ne tik artimos aplinkos, bet ir dažnu atveju viso miesto struktūrų nagrinėjimą. Aikštės pasiekiamumas visuomeniniu transportu, individualaus transporto stovėjimo vietos, pėsčiųjų srautai, kultūrinė ir socialinė infrastruktūra bei kiti veiksniai daro didelę įtaką aikštės paskirčiai ir galimybėms tapti mėgstama miestiečių lankymo vieta. Aikštė turi traukti, nes vargu ar kas nors į ją ateis vien tam, kad pereitų nauja trinkelių danga.

Būtina prisiminti, kad daugeliu atvejų istoriniai miestai būdavo pradedami statyti nuo aikštės. Rekonstruojant miestus, dažnai aikštė būdavo naujo miesto plano formavimo atskaitos tašku. Akivaizdi aikštės, kaip pasaulio centro, simbolika, įgauna svarbą ne tik fiziniu, bet ir mentaliniu aspektu, todėl rekonstravimą galima prilyginti „naujai erai“, kuri reiškia „naują tarpsnį“ tų, kurie joje gyvens, tai nauja pasaulio ir gyvenimo organizacija, tik ji nėra pradedama nuo nulio. Svarbūs esminiai aikštės egzistavimo klausimai.

Aikštės rekonstravimas turi būti siejamas ne tik su formos, funkcijos ar architektūrinės išraiškos pakeitimu, bet ir istorinių-kultūrinių prasmių išlaikymu erdvėje ir laike kintančiame kontekste.

Vilkaviškio miesto aikštė. etnografija.vilkaviskis.lt nuotr.

Vilkaviškio miesto aikštė. etnografija.vilkaviskis.lt nuotr.

Aktualu kiekvienai šaliai

Tai, kad rekonstruota aikštė nėra patraukli, lemia projektavimo metodologijos stoka. Kartojamos tos pačios klaidos: nepakankamas aikščių tyrimas, aikščių atributų (ribos, forma, funkcija, architektūra, aplinka) sisteminio įvertinimo nebuvimas, psichologinio ir estetinio poveikio žmogui ignoravimas. Rekonstruojant ar revitalizuojant aikštę, būtina įvertinti ir staigų naujos kokybės atsiradimą (emerdženciją). Naujos sisteminės savybės (savybių visuma) atsiranda ne iš niekur, o iš tų santykių, sąryšių ir sąveikų tarp sistemos elementų, kurie atsiranda, jungiant tuos elementus į sistemą. Atsirandančios naujos savybės labai priklauso nuo to, kaip tie elementai yra sujungiami. Tai reiškia, kad atsirandančios sisteminės savybės priklauso nuo konstruojamos sistemos struktūros, todėl, konstruojant kokią nors sistemą, labai svarbu pasirinkti tinkamą struktūrą, kad sukonstruota sistema turėtų tokias savybes, kokios yra reikalingos. Pasirinkus netinkamą struktūrą, negausime norimo rezultato, kad ir kokius elementus tai sistemai konstruoti pasirinktume.

Viešųjų erdvių strategijos ir politikos klausimai aktualūs ne tik atskirų valstybių, bet ir tarpvalstybiniame kontekste. Leipcigo tvariųjų Europos miestų chartijos (priimta 2007 m. gegužės 24–25 d. Leipcige vykusiame neoficialiame ministrų, atsakingų už urbanistinį vystymą ir teritorine sanglaudą, posėdyje) dalyje „Kokybiškų viešųjų erdvių kūrimas ir užtikrinimas“ parašyta: „Viešųju erdvių kokybė, žmogaus sukurti miesto kraštovaizdžiai bei architektūros ir urbanistinis vystymas yra miestų gyventojams svarbūs gyvenimo sąlygų veiksniai. Šie „švelnieji“ vietos veiksniai svarbūs, pritraukiant žinių sektoriaus įmones, kvalifikuotą ir kūrybingą darbo jėgą ir turizmui.

Todėl, norint sukurti patrauklias įgyventojus orientuotas viešąsias erdves ir aukšto lygio gyvenamąją aplinką – Baukultur, reikia didinti architektūros, infrastruktūros planavimo ir miestų planavimo sąveiką. Baukultur reikia suprasti plačiausia šio žodžio prasme, kaip visų kultūros, ekonomikos, technologijų, socialinių ir ekologijos aspektųvisumą, kuri daro įtaką planavimo ir statybos kokybei bei procesams. Tačiau šis požiūris neturėtų apsiriboti viešosiomis erdvėmis. Tokia Baukultur reikalinga visam miestui ir jo apylinkėms. Miestai ir Vyriausybės turi stengtis, kad jų įtaka būtų juntama. Tai ypač svarbu architektūros paveldo išsaugojimui. Istorinius pastatus, viešąsias erdves bei jų urbanistinęir architektūros vertę išsaugoti yra būtina. Funkcinių ir tinkamai įrengtų miesto erdvių, infrastruktūros ir paslaugų kūrimas bei saugojimas yra užduotis, kurią turėtų kartu vykdyti valstybės, regionų ir vietos valdžios institucijos, piliečiai ir verslo atstovai.

Taigi, aikščių prarastojo gyvybingumo atgaivinimas (revitalizacija) turi būti vykdomas, siekiant pusiausvyros tarp esamu vertybių išsaugojimo ir naujų funkcijų bei elementų įterpimo. Aikštėse taip pat turėtų išlikti ar būti sukurti aikštės formavimo istoriją menantys ženklai, kurių semantinės reikšmės įgalintų platesnį naratyvą apie miestą, jo istoriją ir kultūrą.

Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 spalis.

    data-full-width-responsive="false">

Parašykite komentarą

Komentarai

  1. v.melnikas 2019-11-05 - 9:11

    Labai išsamus straipsnis, puiku, tiksliai į dešimtuką!, nuoširdi padėka autoriui. Išvada aikščių statybos draugams, reikia nuolatos mokytis, siekti tikslo, nuoširdžiai mylėti ir gerbti žmones ir jų aplinką, o ne įsisavinti paramą!