Remiantis šių metų birželio mėnesio Lietuvos darbo biržos duomenimis, net septyni iš dešimties paklausiausių šalies darbo rinkos specialistų – statybų sektoriaus atstovai – mūrininkai, betonuotojai, grindų ir plytelių klojėjai, stogdengiai, statybininkai, elektrikai, suvirintojai. Ką tai rodo? Tai, kad, kaip ir šiame interviu pasakoja iniciatyvos „Kam to reikia?!“ dalyvės, įmonės „Layher Baltic“ statybų inžinierius Vaidas Baltuška, statybos yra laikui nepavaldi, atvira visiems jaunuoliams sritis, kurios būsimi darbuotojai turi ne tik plačias profesijos pasirinkimo, bet ir karjeros galimybes.

̶ Statybų sektorius, specializacijos pasirinkimo prasme, yra gana platus. Papasakokite, kokios pagrindinės profesijos jį sudaro ir ką veikiate jūs, kaip statybų inžinierius?

̶ Statybų sektoriaus išskirtinumas yra tas, kad jam būdingas daugybės profilių (profesijų) specialistų poreikis. Tai didžiąja dalimi lemia statybų kaip proceso kompleksiškumas. Juk jis prasideda architekto idėjomis popieriaus lape ar skaitmeninėse vizualizacijose ir, praėjęs daugybę tarpinių stadijų, materializuojasi į konkrečios paskirties naudojimui paruoštą produktą. Be to, faktinė statybos darbų pabaiga, jau pridavus objektą naudojimui, taip pat dar nereiškia su statyba vienaip ar kitaip susijusių procesų pabaigos – reikalinga priežiūra (administravimas) viso objekto gyvavimo metu. Tokiu būdu kuriama daug papildomų darbo vietų net ir tiesiogiai su statybos procesu nesusijusiems specialistams.

Pakankamai gerai šią situaciją iliustruoja ir mano darbinė patirtis jau baigus universitetą. Nors universitete studijavau statybinių konstrukcijų projektavimą, teko padirbėti įmonėje, užsiimančioje daugiabučių gyvenamųjų namų priežiūra. Darbas ne visai pagal įgytą specializaciją suteikė papildomos ir naudingos patirties. Be to, pakankamai platus universitete dėstomų disciplinų pobūdis leido nesijausti visiškam naujokui, atliekant kasdienines užduotis.

Kita (ir dabartinė) darbovietė – Vokietijos koncerno atstovas Lietuvoje, užsiimantis statybinių pastolių pardavimu. Vėlgi esu statybų proceso dalyvis, tiekiantis įrangą, be kurios neįsivaizduojama didžioji dalis darbų aukštyje. Darbas čia labai stipriai praplėtė suvokimą apie pastolių panaudojimo galimybes: nuo paprastų, dažnai gatvėje sutinkamų fasadinių pastolių, iki kompleksinių konstrukcijų iš pastolių sistemų, tokių kaip scenos, tribūnos, angarai ir t. t. Šiuo metu, mano darbas – šių konstrukcijų projektavimas, kuriame tenka pritaikyti tikrai didelę dalį universitete įgytų įgūdžių bei žinių.

̶ Kokių dalykų, kuriuos mokėtės dar mokykloje, žinias panaudojote, pritaikėte savo studijose, o vėliau ir kasdieniame darbe?

̶ Gal kiek sunkiau būtų įsivaizduoti savo ateities karjerą statybose, mokykloje kremtant vien humanitarinius mokslus. Vis tik dauguma kertinių disciplinų statybų srities studijose, dėstomų universitetuose, kolegijose, bei profesinio mokymo centruose, yra grįstos tiksliaisiais mokslais. Todėl logiškas pasirinkimas mokykloje – kiek didesnis akcentas tiksliesiems mokslams. Geras fizikos bei matematikos žinojimas tikrai praverčia, stengiantis įsisavinti naujas disciplinas, sėdint jau universiteto ar kitos mokymo įstaigos suole. Studijuojant statybos inžineriją taip pat naudinga buvo turėti ir braižomosios geometrijos pagrindus, įgytus mokykloje.

̶ Kokius pagrindinius savo profesijos, darbo specifikos trūkumus ir privalumus įvardintumėte?

̶  Vienas pagrindinių privalumų – tai nemonotoniškas, įdomus ir verčiantis tobulėti darbo pobūdis. Tiek dirbant biure prie kompiuterio, tiek ir statybų aikštelėje statybų inžinierius kiekvieną dieną susiduria su vis naujais iššūkiais bei užduotimis, kurioms įgyvendinti reikia pasitelkti ne tik teorines žinias, įgytas universitete, bet ir ugdyti naujus gebėjimus, tokius kaip darbas komandoje, darbų planavimas bei organizavimas, atliktų darbų kontrolė ir kt. Todėl darbinė patirtis šiai profesijai yra labai svarbi, ir, tik pradėjus dirbti, nereikėtų tikėtis užimti ypatingai aukštas pozicijas, o ruoštis laipsniškam kopimui karjeros laiptais. Taip pat reikia suprasti, kad su kilimu pareigose didėja ir atsakomybė, kurią tenka prisiimti statybų inžinieriui ir, kaip dažnai būna, – ne tik už save. Tai galbūt kažkuria prasme ir galima būtų įvardinti kaip vieną iš šios profesijos trūkumų.

̶  Ar statybų sektorius yra perspektyvus? Kokių asmenybės bruožų tikimasi, ieškant naujų darbuotojų?

̶ Statybos sektorius, be abejo, kad buvo, yra ir, bent jau artimiausiu metu, tikrai bus perspektyvus. Pasaulyje sparčiai daugėja gyventojų, jiems reikalinga gyvenamoji vieta, todėl miestai plečiasi, o tarp jų reikalingi infrastruktūros-inžineriniai statiniai ir t. t. Be to, statyba – inovatyvi sritis, todėl nemažai mokslinių tyrimų ir investicijų, yra nukreipta būtent į statybos sektorių. Juk, dažnu atveju, pagal pažangą statybos srityje, galima spręsti ir apie bendrą šalies ekonominę situaciją.

Vieni pagrindinių reikalavimų naujiems darbuotojams – entuziazmas, iniciatyvumas ir supratimas, kad nuo jų darbo kokybės priklauso ir visos įmonės rezultatai. Taigi, atsakomybės jausmas – viena iš kertinių asmeninių savybių, kurias kandidatas turėtų turėti.

̶ Grįžkim prie mokymosi temos. Žinome, kad vis daugiau jaunuolių renkasi profesinio švietimo įstaigas. Kurie darbuotojai – baigę profesines ar aukštąsias mokyklas – yra labiau laukiami statybų sektoriuje? Kuo skiriasi jų įgūdžiai ir kompetencijos?

̶  Šiuo metu yra padidėjęs darbuotojų su profesiniu išsilavinimu poreikis, todėl ši tendencija yra dėsninga reakcija į būtent tokią susiklosčiusią situaciją darbo rinkoje. Ilgą laiką Lietuvoje studentų skaičiumi pirmavo universitetinės įstaigos, tačiau šiuo metu, daugėjant kolegijų bei profesinių mokyklų studentų, einama balanso link. Na, o statyba – ta sritis, kur profesinį išsilavinimą turintys jaunuoliai tikrai nesunkiai ras savo vietą darbo rinkoje ir, norintys užsidirbti, gali tikėtis tikrai konkurencingo darbo užmokesčio.

Profesinių mokyklų studentai būna tiesiogiai orientuoti į darbo rinkos poreikius, turi konkrečias praktines žinias, t. y. būna pakankamai kvalifikuoti ir paruošti darbui. Universitetų ir kolegijų studentai – atvirkščiai, nors dažniausiai nebūna pasiruošę atlikti konkrečių darbinių užduočių, tačiau turi didesnį teorinių žinių bagažą, yra įgiję informacijos atrinkimo, jos apdorojimo ir loginių sprendimų priėmimo įgūdžių. Todėl toks jaunuolis būna pakankamai imlus naujai informacijai, turi suformuotą kritinį mąstymą, yra kūrybiškesnis. Tad vienareikšmiškai teigti, kurie darbuotojai yra labiau laukiami, nenagrinėjant statistinio santykio, nebūtų tikslinga – statybos sektoriui reikia ir vienų, ir kitų.

̶  Visuomenėje įsigalėjęs stereotipas, kad statybos – vyrų sritis. Ar statybų sektoriuje yra laukiamos merginos? Jei taip, kokias specialybes jos dažniausiai renkasi? Ar, apskritai, jaunuoliams, bepradedantiems galvoti, kokį kelią rinktis ateityje, rekomenduotumėte statybų inžinieriaus ar kitą šios srities profesiją?

̶ Tai tikrai daugiau stereotipais paremto mąstymo padarinys. Tačiau yra pagrindo manyti, kad stereotipai po truputį laužomi, kadangi dabar pastebima tendencija, kad vis daugiau merginų renkasi technologinės krypties mokslus, kur statybos inžinerija taip pat yra tarp pirmaujančių pagal populiarumą. Nors man besimokant universitete, Statybos fakultete, merginų ir buvo mažuma, joms studijuoti sekėsi ne ką prasčiau nei vaikinams bei nekilo jokių kitų papildomų kliūčių. Be to, statybos sektoriuje yra daug specialybių, kur net ir mąstant konservatyviai bei stereotipiškai, merginos tikrai gali atrasti sau darbo vietą, ir tam nebūtinai reikės nešioti plytas. Merginos dažnai renkasi sąmatininko, braižytojo, konstruktoriaus-projektuotojo specialybes.

Visiems jaunuoliams, kuriems patinka tikslieji mokslai, ir vis dar esantiems pasirinkimo kelyje, patarčiau gerai pasvarstyti apie karjerą statybos srityje, nes tai yra tikrai įdomi, perspektyvi ir nuolat įvairaus profilio specialistų reikalaujanti sritis.

Apie „Kam to reikia?!“

„Kam to reikia?!“ yra iniciatyva, prie kurios prisijungę organizacijų atstovai visoje Lietuvoje padeda mokiniams susipažinti su skirtingomis profesijomis ir karjeros galimybėmis. Būdami šios iniciatyvos nariais, savo sričių profesionalai vyksta į mokyklas pasakoti apie savo profesijas, priima mokinius vienai dienai tapti jų „šešėliais“ darbo vietoje, arba pasikviečia mokinių grupes į ekskursiją savo organizacijoje, kur jie gali tiesiogiai susipažinti su darbuotojų veikla. Prieš penkerius metus šią programą inicijavo „Swedbank“ ir „Omnitel“, o šiandien prie jos prisijungusios apie 550 įmonių bei 920 mokyklų. Visi, kuriems rūpi vaikų pasirinkimai, gali prisijungti prie „Kam to reikia?!“ www.kamtoreikia.lt.