1892 m. balandžio 17-ąją, Velykų rytą, Rietavo bažnyčioje sužibo elektros lemputės. Buvęs kunigaikščio Bogdano Oginskio tarnas J. Kalnikas atsiminimuose pasakojo, kaip žmonės stebėjosi: kaip gali būti, kad viename laido gale rusena ugnis, o kitame sklinda šviesa? Vieni mėgino lemputes užpūsti, kiti – nuo jų prisidegti pypkę. Šie prisiminimai vaizdžiai atskleidžia to meto žmonių nuostabą pirmą kartą susidūrus su žmogaus panaudota elektros energija.
Nors Rietavas dažnai minimas kaip vieta, kur Lietuvoje pirmą kartą sužibo elektros lemputė, Kretingos grafų Tiškevičių dvaro hidroelektrinė jau anksčiau tiekė elektrą rūmams ir parkui. O Vilniaus gatves tuo metu vis dar apšvietė dujiniai žibintai, kuriuos kas vakarą reikėdavo uždegti, o rytą – užgesinti.
Vilnius pasirenka savo kelią
Nuo 1863 m. Vilniaus gatves apšvietė dujiniai žibintai. Dujas jiems tiekė A. Lalanso dujų kompanija, kurios fabrikas veikė dabartinio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vietoje. Iš medienos gaminamos dujos buvo brangios, jų skleidžiama šviesa – silpna, o žibintų priežiūra reikalavo papildomų išlaidų. Kiekvieną vakarą žibintus reikėdavo uždegti, o rytą – užgesinti.
1864 m. spalio 22 d. Vilniuje jau degė 307 dujiniai gatvių žibintai, tačiau jie apšvietė tik centrinę miesto dalį. Žibintus prižiūrėjo dujų fabriko darbininkai. Tuo pat metu miestiečiai naudojosi dar 3734 dujiniais žibintais: jie švietė restoranuose, parduotuvėse, mokyklose ir fabrikuose.
Ilgainiui, miestui augant, tokio apšvietimo nebepakako. 1897 m. gruodžio 3 d. Vilniaus miesto dūma sudarė komisiją, kuriai vadovavo Juozapas Montvila. Buvo priimtas svarbus sprendimas: elektrinę statyti miesto lėšomis, neperleidžiant koncesijos privačiai bendrovei. Numatyta statybų kaina siekė apie 680 tūkst. rublių.
1900 m. komisija ėmėsi konkrečių darbų: ieškojo rangovo ir tinkamos vietos elektrinei. Jai parinktas sklypas dešiniajame Neries krante, dabartinėje Rinktinės gatvėje. Statybos prasidėjo 1901 m. rugpjūčio 14 d.; jas prižiūrėjo miesto inžinierius Vladislovas Malinovskis.
Elektrinėje buvo diegiama moderni to meto įranga. Mašinų salėje sumontuoti du „Orthwein, Karasiński i S-ka“ garo varikliai, katilinėje – du „Bormann i Szwede“ pagaminti „Steinmüller“ tipo garo katilai. Iš lengvų tuščiavidurių plytų kaminą mūrijo iš Hamburgo atvykę darbininkai. Tai buvo pažangus to meto inžinerinis ir architektūrinis sprendimas.
Trijų aukštų elektrinės pastate po vienu stogu tilpo ir techninės patalpos, ir darbuotojų gyvenimas. Trečiajame aukšte įrengta akumuliatorių baterija, antrajame – elektrinės viršininko, vyriausiojo mechaniko ir vyriausiojo energetiko butai, pirmajame veikė elektrinės raštinė, o pusrūsyje buvo įrengti penki butai žemesniojo techninio personalo darbuotojams.
Šviesa, kuri pavėlavo
1903 m. vasario 14 d. pradėjo veikti Vilniaus elektrinė ir pagrindinėse miesto gatvėse sužibo pirmieji elektriniai lankiniai žibintai. Elektrinę planuota paleisti mėnesiu anksčiau, tačiau audra apgadino ką tik pakabintus šviestuvus ir darbus teko atidėti. Iš pradžių miestą apšvietė 189 lankiniai žibintai, o prie elektros tinklo buvo prijungti 264 namai. Pirmaisiais metais elektrinė daugiausia dirbo vakarais, dieną energijos tiekimą užtikrindavo akumuliatorių baterija.
Elektros šviesa pamažu keitė miesto veidą ir gyvenimo ritmą. Anksčiau menkai apšviestomis gatvėmis sutemus tapo patogiau judėti, o viešasis gyvenimas galėjo tęstis ilgiau. Tačiau elektrifikacija vyko palaipsniui. Gatvių apšvietimo tinklas ir elektros įvedimas į privačius namus plėtėsi nevienodu tempu. Naujai infrastruktūrai reikėjo nemažų investicijų, įranga buvo brangi, o galimybę prisijungti prie tinklo lėmė pastato vieta, savininko finansinės išgalės ir elektros poreikis. Tad naujoji šviesa Vilnių užliejo ne per vieną naktį – ji pamažu skverbėsi į gatves, namus ir miestiečių kasdienybę.
Sąmata: elektrifikacija tai ne vien elektrinė
Pažvelgus į elektrinės statybos darbų sąmatą, atsiskleidžia projekto mastas ir išlaidų pasiskirstymas. Statyboms teko išleisti apie 174 tūkst. rublių: elektrinės pastatas, aikštės ir gretimų gatvių išlyginimas kainavo 138 777 rublius, kamino statyba – 8 483, o katilų ir mašinų pamatų įrengimas – 26 705 rublius. Panaši suma (apie 173 tūkst. rublių) buvo skirta įrangai: garo mašinoms – 37 262, akumuliatorių baterijai – 36 611, garo katilams – 26 669 rublius. Vamzdynams ir vandens tiekimo įrangai prireikė dar maždaug 29 tūkst. rublių.
Vis dėlto daugiausia lėšų – apie 265 tūkst. rublių – pareikalavo elektros tinklo įrengimas. Maitinimo linijos ir kioskai (taip tuo metu vadintos transformatorinės) kainavo 80 536 rublius, namų prijungimas prie tinklo – 51 557, gatvių apšvietimo linijos – 35 205, o skirstomosios linijos – 34 466 rublius. Lankinėms lempoms, stulpams ir lynams išleista dar apie 29 tūkst. rublių, o kabeliams nuo elektrinės iki pagrindinio kiosko bei papildomiems linijų perkėlimo darbams – apie 34 tūkst. rublių.
1904 m. sausio 1 d. sudaryta atliktų darbų sąmata liudija, kokio masto buvo Vilniaus elektrifikacijos projektas. Elektrinės statyba ir elektros tinklo įrengimas iš viso kainavo 676 782 rublius. Nemažų investicijų pareikalavo ne vien pastatas ar elektros gamybos įranga. Reikėjo išvedžioti elektros linijas, įrengti gatvių apšvietimą, prijungti vartotojų namus. Kitaip tariant, sukurti visą miestą aprėpiančios elektros tiekimo sistemos pagrindus.
Ne tik šviesa
Elektros naudojimas netrukus peržengė vien apšvietimo ribas. Pagal miesto inžinieriaus V. Malinovskio 1907 m. parengtą suvestinę, apšvietimui teko apie 70 proc. suvartojamos energijos, mechaninei jėgai – 12,9 proc., o tinklo nuostoliai sudarė dar 14,6 proc. Augo elektros vartotojų ir lempučių skaičius. Pirmieji klientai buvo įstaigos, fabrikai, didelių pastatų savininkai ir pasiturinčios šeimos. Pramonėje naudojamų elektros variklių skaičius 1904–1907 m. išaugo veik trigubai: nuo 44 iki 161 variklio.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus elektrinę pavyko išsaugoti, o tarpukariu, didėjant elektros poreikiui pramonėje, nuspręsta didinti jos galingumą. 1924 m. elektrinės direktoriumi tapo Juliušas Glatmanas, kuriam pavesta parengti išsamų rekonstrukcijos projektą. Modernizacijos mastą atspindi auganti elektros gamyba: nuo 3,3 mln. kWh 1921 m. iki 15,2 mln. kWh 1940 metais. Vien 1927–1938 m. bendras elektros suvartojimas padidėjo maždaug 2,5 karto, o pramonėje – veik 12 kartų.
Elektrą imta vartoti ir kitose miesto infrastruktūros srityse: 1914 m. ji pasitelkta Vilniaus vandentiekio stotyje. 1933 m. visas elektros tinklas perėjo prie kintamosios srovės – efektyvesnio energijos perdavimo būdo, geriau atitinkančio augančio miesto poreikius. 1937 m. Vilniaus gatves jau apšvietė 3 162 šviestuvai, o bendras apšvietimo linijų ilgis siekė 211,5 km.
Kartu su elektrifikacija kūrėsi ir nauja prekių bei paslaugų rinka. Elektrotechnikos biurai reklaminiuose skelbimuose siūlė įsigyti elektros lempas, variklius, skaitiklius ir telefonus, o Vilniuje veikusi radijo imtuvų gamykla „Elektrit“ per metus pagamindavo daugiau kaip 50 tūkst. aparatų. Elektra pamažu tapo neatsiejama miesto ūkio ir kasdienio gyvenimo dalimi.
Vis dėlto augantis abonentų skaičius dar nereiškė, kad elektra pasiekė kiekvienus namus. Pagal elektros suvartojimą Vilnius gerokai atsiliko nuo kitų Lietuvos miestų. 1923 m. vienam vilniečiui teko 27 kWh elektros energijos, o 1937 m. – jau 57 kWh. Tačiau ir tuomet šis rodiklis buvo maždaug tris kartus mažesnis nei Šiauliuose, keturis – nei Kaune ir šešis – nei Klaipėdoje. Elektros kaina taip pat priklausė nuo jos naudojimo paskirties: pavyzdžiui, kino teatrai mokėjo daugiau nei įprasti apšvietimo vartotojai.
Neris, karas ir nebaigta hidroelektrinė
1931 m. balandį įvyko legendinis Vilniaus potvynis: Neries vanduo pakilo net 8,5 m virš įprasto lygio. Potvynio vanduo pasiekė miesto elektrinę, ir Vilnius liko be šviesos. Ši nelaimė paskatino ieškoti sprendimų, kurie leistų ne tik gaminti elektros energiją, bet ir apsaugoti miestą nuo potvynių. Taip gimė hidroelektrinės statybos idėja.
Svarstytos kelios galimos vietos: Šilėnai, Trinapolis ir Valakampiai, tačiau šių variantų atsisakyta. Galiausiai pasirinktos Turniškės. 1938 m. čia pradėta statyti hidroelektrinė, kurios projekte numatyta 500 m ilgio užtvanka ir apie 14 tūkst. kW galia.
Įgyvendinti sumanymo sutrukdė Antrasis pasaulinis karas ir okupacija. Hidroelektrinė taip ir liko nebaigta, o statybų vadovams ir inžinieriams pastatytuose namuose šiandien įsikūrusios Prezidento ir Ministro Pirmininko rezidencijos.
Karo metais susprogdintas per nebaigtą užtvanką, skirtą Turniškių hidroelektrinei, nutiestas tiltas. Nukentėjo ir centrinė Vilniaus elektrinė: 1944 m. liepą besitraukianti Vokietijos kariuomenė ją iš dalies susprogdino. Atstatymo darbai užtruko – įrenginiai vėl pradėjo veikti tik 1946 m. gruodžio 24 d., Kūčių vakarą.
„Elektra“ – naujos epochos simbolis
Vilniaus elektrinės istoriją iki šiol primena jos pastatą puošianti Boleslovo Balzukevičiaus sukurta skulptūra „Elektra“. Alegorinėje kompozicijoje vaizduojama mergina su žibintu rankoje, o prie jos kojų – parkritęs žibintininkas, delnu prisidengęs veidą nuo ryškios elektros šviesos. Ši skulptūra tapo iškalbingu naujos technologijų epochos ženklu, įkūnijančiu elektrą kaip pažangos, modernybės ir miesto ateities simbolį.
Straipsnis parengtas remiantis istoriko Vlado Buroko paskaitą „Vilniaus viešasis transportas“. Ji skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra rengtame paskaitų cikle „Miesto paslaugos XV–XX a. antroje pusėje Vilniuje“, kurį iš dalies finansavo Vilniaus miesto savivaldybė.
