Rinkdami mokyklą vaikui tėvai paprastai klausia apie mokytojus, ugdymo programą, rezultatus, būrelius, bendruomenę. Tai natūralu – juk mokykla pirmiausia yra žmonės. Tačiau yra aspektas, apie kurį pagalvojame gerokai rečiau: kokioje fizinėje aplinkoje vaikas praleis didžiąją savo dienos dalį.
Salfordo universiteto (JK) mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad klasės aplinka gali paaiškinti iki 16 proc. to, kiek per metus pagerėja mokinių mokymosi rezultatai. Tad svarbu įvertinti ar klasėje pakanka dienos šviesos? Ar joje tvanku po kelių pamokų? Ar galima susikaupti, kai už lango intensyvus eismas, o už sienos vyksta kita pamoka? Tai skamba kaip pastato detalės, tačiau vaikui jos nėra detalės. Jos tampa kasdienės patirties dalimi.
Man, kaip architektui, tai yra viena įdomiausių mokyklos projektavimo temų. Gerai suprojektuotas pastatas neturi nuolat priminti apie save. Idealiu atveju jis tiesiog leidžia vaikui gerai jaustis, susikaupti, judėti, bendrauti ir mokytis.
Kartais tai prasideda nuo tokio paprasto dalyko kaip lango atidarymas. 2024m. Kauno technologijos universiteto tyrimas Lietuvos mokyklose parodė, kad dviejose panašiose ugdymo institucijose, kuriose nebuvo mechaninio vėdinimo, anglies dioksido koncentracija per pamokas buvo gerokai didesnė nei tuo metu, kai klasės buvo tuščios. Kai kuriose klasėse normalus oro lygis grįždavo tik apie trečią ar ketvirtą ryto – praėjus daugeliui valandų po pamokų.
CO₂ šiuo atveju yra ne tiek problema savaime, kiek ženklas, kad klasėje trūksta šviežio oro. Oro kokybę vaikai pajunta greičiau, nei apie ją pradeda galvoti: darosi sunkiau išlaikyti dėmesį, atsiranda nuovargis, norisi praverti langą. Danijos technikos universiteto mokslininkų apžvalga, apibendrinusi dvidešimties tyrimų rezultatus, parodė, kad gerai išvėdintoje klasėje mokiniai užduotis atlieka apie 12 proc. greičiau nei tvankioje.
Tačiau čia iškyla kita problema. Atidarius langą į klasę gali patekti ne tik šviežias oras, bet ir gatvės triukšmas. Jei mokykla stovi prie judrios gatvės, kartu gali atsirasti ir oro taršos klausimas. Todėl projektuojant mokyklą negalima oro, garso ir pastato aplinkos klausimų spręsti atskirai.
Klasės mikroklimatas apima ir šilumą. Reikia apgalvoti tai, kaip šie procesai vyks skirtingais metų laikais, kaip į pastatą patenka saulė, kaip juda oras. Tvarus projektas dalį šio darbo atlieka pats.
Tas pats pasakytina apie šviesą. Dienos šviesa yra vienas iš aspektų, kurių dažnai nepastebime tol, kol jos pradeda trūkti. Tačiau mokyklos klasėje ji svarbi ne tik todėl, kad maloniau būti šviesioje patalpoje. 2022 m. Pietų Korėjoje atliktame tyrime, kuriame buvo stebimos pradinės mokyklos, didesnis dienos apšvietimas buvo susijęs su lėtesniu akies silpimu vaikams, kuriems trumparegystė dar nebuvo pradėjusi reikšmingai progresuoti.
Todėl projektuojant mokyklą man svarbus klausimas yra ne „kiek langų turime?“, o „kaip dienos šviesa pasiekia vaiką, sėdintį klasėje?“. Daugiau stiklo savaime nereiškia daugiau geros šviesos. Jei patalpa perkaista arba saulė akina, sprendimas nėra toks paprastas. Reikia galvoti apie pastato orientaciją, langų dydį ir vietą, šešėliavimą, oro judėjimą. Vienas sprendimas turi padėti kitam, o ne sukurti naują problemą.
Būtent taip galvojome projektuodami NEW („Neighbourhood for Educational Wonder“) mokyklos prototipą, kurį sukūrėme laimėję 2024 m. Lietuvos inicijuotą tarptautinį konkursą dėl Ukrainos mokyklų atkūrimo. Projektas, parengtas 2025 m., yra ne vien pastato planas. Tai projektavimo principų, erdvių išdėstymo, medžiagų ir techninių sprendimų vadovas, kurį galima pritaikyti skirtingiems sklypams ir vietos poreikiams. Pirmoji pagal šį prototipą projektuojama mokykla numatyta Žytomyro srityje. Vaikų gerovė šiame projekte nebuvo papildomas reikalavimas – ji tapo viena iš projektavimo pirminių sąlygų.
Norėjome, kad nė viena klasė nebūtų „ta, kuriai nepasisekė“ dėl savo vietos pastate. Kad kiekvienas vaikas turėtų pakankamai dienos šviesos, šviežio oro ir akustinio komforto. Kad oras galėtų patekti į patalpą neįleidžiant kartu viso gatvės triukšmo. Kad natūrali šviesa padėtų erdvei, bet neperkaitintų jos vasarą.
Ne mažiau svarbios ir erdvės už klasės ribų. Ten, kur galima susitikti su draugais, pabūti vienam, pajudėti, išeiti į lauką. Todėl šiandien vis dažniau galvojame ne apie mokyklą kaip pasikartojančių klasių eilę, o kaip apie mažą ekosistemą, kurioje vyksta skirtingi dalykai.
Manau, kad būtent į tai verta pažvelgti ir tėvams. Ne vertinti mokyklą vien pagal tai, kaip atrodo jos fasadas, o pabandyti įsivaizduoti vaiko dieną joje.
