Kad išsaugoti ir pritaikyti esamą pastatą dažnai yra tvariau nei jį nugriauti ir statyti naują, architektūros sektoriuje kalbama vis daugiau. Tačiau lieka klausimas – kaip padaryti, kad tai apsimokėtų ir ekonomiškai? Būtent apie tai kalbama Oslo architektūros trienalėje.
Seminare „How Can We Make Reuse Pay Off?“ („Kaip padaryti, kad pakartotinis naudojimas apsimokėtų?“) architektai, paveldo specialistai ir konsultantai nagrinės finansinius, kultūrinius bei praktinius veiksnius, lemiančius esamų pastatų transformaciją. Klausimas aktualus ne tik saugomiems istoriniams pastatams. Miestuose stovi daugybė biurų, gamybinių, administracinių ir kitų pastatų, kurių pirminė funkcija paseno, bet pačios konstrukcijos dar gali būti naudojamos. Juos griaunant prarandamos ne tik jau pagamintos statybinės medžiagos. Kartu prarandama energija, darbas ir ištekliai, kurie jau buvo sunaudoti statant pastatą.
Vis dėlto aplinkosauginė nauda savaime negarantuoja, kad rekonstrukcija bus pasirinkta vietoje griovimo. Sprendimus lemia pastato būklė, galimybė jį pritaikyti naujai funkcijai, teisės aktai, finansavimo modeliai, projekto rizika ir galutinė transformacijos kaina. Oslo trienalė siūlo į pakartotinį pastatų naudojimą žvelgti ne tik kaip į projektavimo, bet ir kaip į ekonominį bei reguliavimo klausimą.
Kada geriausias sprendimas – nestatyti naujo?
Pagrindinė trienalės paroda įrengta 1877 m. Sofienbergo bažnyčioje, kuri pati šiuo metu transformuojama į vietos kultūros erdvę. Net ekspozicijai naudojamos pakartotinai panaudotos medžiagos. Trienalės kuratorė, kraštovaizdžio architektė Line Ramstad siūlo gamtą ir jau turimus išteklius vertinti ne kaip papildomą projekto sąlygą, bet kaip jo pradžios tašką. Toks požiūris keičia ir klausimą: vietoje „ką čia galime pastatyti?“ vis dažniau tenka klausti – ką galime išsaugoti, pritaikyti arba panaudoti dar kartą?
Visgi vien architektų noro nepakanka. Jei ekonominės ir reguliacinės sąlygos palankesnės griovimui ir naujai statybai, aplinkosauginiu požiūriu racionalesnis sprendimas gali taip ir likti neįgyvendintas.
