Aneta Vaitkienė

Sunkoka būtų tiksliai nusakyti betono trinkelių populiarumą mūsų viešosiose erdvėse, tačiau galėtume daryti prielaidą, kad jos, kartu su trinkelėmis iš klinkerio ar natūralaus akmens, kone pirmos ateina projektuotojams į galvą. Tačiau ar nevertėtų apsvarstyti ir kitų dangų?

Sprendžiant drenažo problemą

Bendruosiuose miestų plėtros planuose įprasta numatyti naujų kietųjų dangų ribojimą, tai daroma siekiant išvengti perteklinio lietaus ir sniego tirpsmo vandens kaupimosi ant ištisinių betoninių ar asfaltinių paviršių. Trinkelės šia prasme yra geresnis variantas, kadangi per tarpus tarp jų vanduo turi galimybę patekti į gruntą.

Tačiau yra dar laidesnis vandeniui variantas – tai įvairių dydžių skaldos, žvyras ir kitos birios medžiagos. Smulkūs akmenukai puikiai suformuoja takus, tačiau dažniausiai netinka grindiniui. Skalda ir žvyru galima įrengti įvažiavimą, tačiau tokia danga nėra itin ilgaamžė. Nors prireikus ją nesunku pataisyti, ji reikalauja priežiūros, o tai kai kuriems žmonėms netgi asocijuojasi su nebaigtomis statybomis – nepaisant netgi to, kad tai buvo sąmoningas sprendimas. 

„Skaldos užima atskirą nišą, – teigia Gintautas Kazimieras Niaura, Vilniaus miesto savivaldybės Infrastruktūros grupės patarėjas. – Birios skaldos takai turi tą privalumą, kad yra laidūs vandeniui, puikiai jį pašalina nuo paviršiaus, bet su jų priežiūra yra sudėtingiau, jei lyginsime su įprastu šaligatviu.“ Žvyro danga, eksperto teigimu, mūsų viešosiose erdvėse naudojama gana retai, ji daugiau tinka vietinės reikšmės, mažesnio naudojimo keliams. Tiesa, smulkų žvyrą galima būtų sutvirtinti pigmentuotu betonu, kaip kad daroma, tarkim, Portugalijos vaikų žaidimų aikštelėse, tačiau tai suformuotų menkai laidžią lietaus vandeniui dangą – o mes, palyginti su saulėtąja Portugalija, lietaus gauname tikrai daugiau.

K. Niaura linkęs atkreipti dėmesį į granito atsijų takus. „Jų priežiūra taip pat sudėtingesnė, – pripažįsta pašnekovas, – kadangi jie žiemos metu neformuoja kietos dangos ir gali nuo paviršiaus būti nušluoti, tvarkant aplinką. Tad vėliau prireikia dangą papildyti. Taigi, yra šiokių tokių niuansų.“ Tačiau didžiausio tokios dangos privalumo – laidumo vandeniui – panašu, nenusveria jos trūkumai.

Sprendimas per viduriuką

Kaip tam tikrą alternatyvą tarp trinkelių ir skaldos G. K. Niaura mato betoninį ar plastikinį korį, pripildytą smulkaus žvyro. „Drenažas šiuo atveju geresnis nei paprastų betono plytelių ar trinkelių, – palygina pašnekovas, – bet, na…. Darom mes tuos koriukus, darom, ir automobilių stovėjimo aikštelėse, ir kiemuose. Jei padarai aikštę iš jo, tai vandens nuvedimo dažniausiai projektuoti nebereikia.“ Tačiau dekoratyvumo atžvilgiu specialistas labiau būtų linkęs rinktis skaldą. „Jei skaldos frakcija didesnė, ja vaikščioti nebėra patogu, – sako G. K. Niaura, – tačiau tuomet ji puikiai atlieka dekoratyvinę funkciją ir gali būti naudojama ten, kur žmonės neina.“

Gelbsti nuo karščio

Vilniaus Bernardinų sode suderintos dvi dangos: veja ir pilko granito skalda. Tokie paviršiai ne tik minkštesni ir laidesni vandeniui, bet ir mažiau įkaista. Tas, pasaulį vis labiau kankinant karščio bangoms, tampa aktualu ir Lietuvai: čia taip pat, kaip ir visur, didmiesčiuose oro temperatūra yra keliais laipsniais didesnė nei užmiestyje, kaip tik dėl perteklinio betono ir asfalto. „Projektuojant viešąsias erdves, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad kuo daugiau žalios erdvės – medžių, žolės, tuo vėsiau vasarą, nes ten kaupiasi daugiau drėgmės, ji garuoja, vėsina aplinką, yra daugiau šešėlio“, – įžvalgomis dalijasi urbanistė Justina Muliuolytė. 

Vilniaus Bernardinų sode suderintos dvi dangos: veja ir pilko granito skalda. Tokie paviršiai ne tik minkštesni ir laidesni vandeniui, bet ir mažiau įkaista. Sauliaus Žiūros nuotr.

„Dar viena natūrali, man, kaip dirbusiai pajūrio regione, labai artima viešųjų erdvių dangos medžiaga, – sako kraštovaizdžio architektė Goda Characiejienė, – yra medis. Jis išties smagus! Aišku, medis reikalauja šiek tiek daugiau priežiūros, be to, tam tikromis aplinkybėmis – pavėsyje, drėgnesnėje vietoje po medžiais – jis, panaudotas takų dangai, gali būti slidus. Tačiau šią problemą galima išspręsti uždedamu plonyčiu, sukibimą gerinančiu tinklu, kaip mačiau darant užsienyje.“ Architektė pripažįsta – medis gana nestandartinis sprendinys, tačiau… artimas lietuvio širdžiai ir akims.

G. Characiejienė pamini dar vieną idėją – vadinamąjį žingsnio taką, kai betono elementai jame išdėstomi su didokais tarpais, kad koja rastų tvirtą atramą, bet visą likusią tako erdvę užimtų veja.

Medinius grindinius renkasi tie, kas natūralumą ir gamtiškumą. Tačiau tam, kad lentų takas išliktų geros būklės, jis turi būti apsaugotas nuo drėgmės. Tai ypač svarbu, jei aukštas gruntinio vandens lygis arba jei yra stovinčio vandens. Pixabay nuotr.

Šis tas originalaus ir natūralaus

Vilniaus Reformatų skvere, siekiant užtikrinti, kad projektas ir jo sprendiniai derėtų prie esamos aplinkos ir reljefo, įrengtos ypač tvirtos skaldelės dangos, pasižyminčios ilgaamžiškumu ir kartu gerai praleidžiančios vandenį bei surišančios dulkes. Paslaptis – natūralus gysločių sėklų luobelių rišiklis. Jis sujungia smulkiąsias dalis į granules, palaiko dangos drėgmę, o sausomis sąlygomis lėtai ją išgarina, taip formuodamas nuolat elastingą paviršių, kuris esant drėgnam orui yra plastiškas, o sausu oru – stabilus. Dangos taip pat yra pralaidžios orui, todėl jas galima įrengti prie pat medžių kamienų. Rišiklio skaldos mišinyje nematyti, įrengta danga sukuria birų grūdėtą paviršių, išsaugantį natūralų pobūdį. Natūraliai gamtoje augančio gysločio sėklų luobelių ekologiškas rišiklis buvo pradėtas naudoti tiesiant kelius JAV nuo 1982 metų. Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio Europoje pirmiausia buvo pritaikytas kelių tiesimo darbuose Šveicarijoje, o paskui ir visoje Europoje. Vietinių medžiagų naudojimas leidžia sukurti įvairių spalvų skaldos mišinius, o tai suteikia planuotojams ir architektams daug kūrybinės laisvės. Rekonstruojant kelius ir takus, kuriuose įrengtos ekologiškos dangos, nelieka jokių atliekų. Tai 100 proc. pakartotinai naudojamas ekologiškas produktas.

Pixabay nuotr.

Turime pasirinkimą

Tad ar tikrai įprastas betoninių plytelių šaligatvis – mūsų pirmasis pasirinkimas? Šiuolaikiniuose tvariuose miestuose, siekiančiuose gyventojų gerovės ir komforto, besirūpinančiuose ekologija bei ateities kartų sveikata, tikriausiai jau ne. Ko gero, jau išaugome iki tokio sąmoningumo, kada nesirenkame vien tik pigiausios (ar vienos iš pigesnių) alternatyvos, o leidžiame sau pažiūrėti toliau, giliau ir plačiau. Pažiūrėti – ir rasti ten vertų dėmesio idėjų.

Laidžiosios dangos, rekomenduojamos parkuose. Pixabay nuotr.

Straipsnis viešintas specialiame numeryje, skirtame viešosioms erdvėms.