Magdalena Beliavska
Objekto pavadinimas: poilsio pastatų kompleksas „Marių vėtrungės“
Objekto vieta: Neringa, Purvynės g. 55
Plėtotojas: UAB „Inreal“
Architektai: „GAL architektai“ (Adomas Šablevičius, Eglė Buikaitė, Gintautas Vieversys, Eglė Žemaitytė)
Objekto plotas: 3407 m2
Metai: 2022
Fotografas: Arimantas Knašas
Kuršių nerijoje, ypač jautriame žmogaus pastangomis ir gamtos jėgomis sukurtame kraštovaizdyje, bet kokia architektūrinė intervencija yra stebima per didinamąjį stiklą. Ilgiausiame Lietuvos mieste, patenkančiame į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, statybos reglamentuojamos itin griežtai: galimos tik jau esamų pastatų restauracijos, rekonstrukcijos ir konversijos, o naujos realizacijos vykdomos tik buvusių pastatų vietoje ar dėl būtinų funkcijų. Čia negalioja šiuolaikybės mados – verčiau siūloma laikytis žmogaus masteliui draugiško tūrio, užbaigto archetipiniu dvišlaičiu stogu, naudojant natūralias ir kraštui būdingas medžiagas.
Apie porą dešimtmečių Neringos krašte projektuojantys „GAL architektai“ sukaupė tam tikrų, šiai unikaliai vietai būdingų estetinių įrankių rinkinį, architektūrinę kalbą, kuri pagarbiai reaguoja į vietines tradicijas. Buvusioje komunalinėje ūkinėje teritorijoje iškilęs „Marių vėtrungių“ kvartalas siūlo naują šiaurinės Nidos dalies urbanistinę ir architektūrinę strategiją.
Vėtrungių kvartalas: naujas Purvynės estetinis kodas
Šiauriausia Nidos dalis, Purvynė, vietinių gyventojų kartais vadinama miesto „ūkiniu sektoriumi“ – čia XX a. antroje pusėje pastatyti abejotinos architektūrinės vertės sandėliai, garažai, ūkiniai ir gamybiniai objektai, kiek toliau nutiestas lėktuvų kilimo ir tūpimo takas. Kylantis kurorto populiarumas paspartino teritorijos funkcinius pokyčius: pirma, patys gyventojai ėmėsi įvairių modifikacijų. Purvynėje nykstantys komunalinio ūkio pastatai pritraukė ir vystytojus, kurie bendromis jėgomis su architektais paruošė šiaurinės Nidos dalies darnios plėtros strategiją. „Marių vėtrungių“ kompleksas išdygo vietoj buvusio žvejų ūkio sandėlių ir gamybinių pastatų, kurio kaimynystėje jau anksčiau buvo įgyvendintas „Kopų vėtrungių“ poilsinių būstų projektas. Gretimame sklype esančio sandėlio laukia rekonstrukcija į „Miško vėtrunges“: du poilsio paskirties pastatus, išlaikančius panašią estetinę išraišką. Jau įgyvendintos ir planuojamos konversijos rezonuoja su nauju šiai Purvynės gatvės atšakai suteiktu „Vėtrungių“ pavadinimu: tai tam tikro Neringos urbanistinio etapo pokyčio simbolis, nuoroda į vietinę etnografinę tradiciją. Kuršių nerijos žvejams vėtrungės ne tik nurodydavo vėjo kryptį ar buvo puošybos elementas. Tai ir identifikavimo įrankis – nuo XIX a. pusės kiekvieną marių burvaltį žymėjo išskirtinė, griežtai apibrėžtos spalvinės gamos, konkrečios gyvenvietės ženklu puošta vėtrungė, leidžianti Prūsijos karalystės žvejybos inspekcijai lengviau kontroliuoti žvejybos procesus mariose. Marių, kopų, miško vėtrungės – giminingos išraiškos, tačiau unikalų charakterį turintys projektai, kuriantys naują šios Purvynės dalies estetinį kodą.
Neįprasta konversija
Nors šiuo metu konversijos Kuršių nerijoje – dažniausias naujų objektų atsiradimo principas, „Marių vėtrungės“ išsiskiria savo mastu. Buvusioje komunalinio ūkinio teritorijoje vienu metu išdygo net aštuoni dviejų aukštų su mansarda pastatai, kurių perimetrinis išdėstymas sklype dalinai atkartoja ankstesnio užstatymo kontūrus. Formuojamos kiek skirtingo charakterio gatvės ir miško išklotinės, tarp kurių paliekamos pauzės – tarsi kvietimas įeiti į kvartalo vidų, kirsti jį, įžengti į miško gilumą. Anksčiau Purvynės, dabar jau Vėtrungių gatvės išklotinės pirmas aukštas išskiriamas medžiagiškai: baltos fasadų plokštumos reaguoja į vis dar miestietišką gatvės charakterį ir aplinkinį užstatymą, o arčiau miško išsidėstę pastatai yra beveik pilnai padengti medinių lentelių apkalimu. Nuspręsta pratęsti tradicinių žvejų sodybų architektūrinę tradiciją – lėkiuose, langinėse ir kituose eksterjero ar interjero dekoro elementuose atsikartoja rombo ornamentinis motyvas, vidiniame kieme įrengtos architekto Adomo Šablevičiaus ir skulptoriaus Vaidoto Bliūdžiaus sukurtos kvartalo vėtrungės.
Pasak architekto, ypač svarbus šio projekto uždavinys – išsaugoti vizualinį ir fizinį ryšį su supančia gamta. Dėl nedidelės apimties labiau vilas nei tipinius daugiabučius primenančiuose tūriuose įrengti daugiausia 3–4 kambarių poilsiui skirti būstai, kuriuos galima jungti į didesnius apartamentus. Gamtos vaizdais galima džiaugtis iš terasos ar balkono, įrengtų kiekviename bute. Į pirmuose aukštuose įrengtas patalpas projektuojamas patekimas būtent iš terasų, kurios lengvai pasiekiamos asmenų su mobilumo negalia ar šeimų su vaikų vežimėliais. Dideli vitrininiai langai pagal poreikį gali būti pridengti langinėmis. Kvartalo teritorijoje užtektinai antžeminių automobilio stovėjimo vietų, taip pat ir dviračiams, numatyta vaikų žaidimų aikštelė ir poilsio oazės bendrame kieme.
Nedidelis mastelis leido išlaikyti pauzes tarp tūrių, kurios atveria vizualinius ryšius tarp gatvės, kiemo ir miško – panaši ritmika pastebima kopose, tarp kurių šviečia tai pušynas, tai jūra. Gyvybės kvartalui suteikia ir skirtingas pastatų išdėstymo būdas: prie miško smulkesni tūriai tarsi išbarstyti atsitiktiniu kampu, arčiau gatvės – didesni, tvarkingai išrikiuoti palei šaligatvį. Tokiu būdu kuriami du teritorijos naratyvai, du pasivaikščiojimo scenarijai: gamtinis, pratęsiantis nacionalinio parko taką, ir urbanistinis. Vidinis kiemelis paliktas atviras gyventojams ir praeiviams – išskyrus gamtinių rezervatų teritorijas, sunku įsivaizduoti Nidoje tvoras, griežtai privačius plotus, uždarus kvartalus – žmogus čia egzistuoja per glaudų sąryšį su natūralia aplinka, yra kviečiamas ją tyrinėti.
Pagal pirmą architektų eskizą, kvartalo ribas miško pusėje turėjo nubrėžti kopas imituojantys suformuoti kalneliai, tačiau buvo pasilikta prie natūralaus reljefo išsaugojimo. Taip pat atsisakyta Neringai nebūdingų augalų ar dangų, sklypo įrengimui naudojamos šiai vietai įprastos medžiagos: smėlis, medienos lentelės, į spalvinę gamą įsiliejančios ir beveik nepastebimos trinkelės. Žali akcentai – tarsi iš miško atpūsti spygliuočiai, kopoms charakteringa augalija. Subtiliai imituojant Kuršių nerijos kraštovaizdžio esminius momentus, vidiniame kieme užtrinama riba tarp privačios teritorijos ir laisvai prieinamo (bei praeinamo) miško, paplūdimio, kopos.
Naują pavadinimą ir naują charakterį įgijusioje Vėtrungių gatvėje kuriama santūrios ir neinvazinės statybos tradicija, jau spėjusi tapti nauju šiuolaikinės neringiškos architektūros standartu. Panašų charakterį turėtų išlaikyti ir naujai kuriamas „Miško vėtrungių“ kvartalas, ir – tikėtina – ateities konversijos projektai.
Maumedį sėkmingai keičia termomediena
Medienos apdirbimo įmonė „Alobera mediena“, gaminanti obliuotas lentas fasadams, terasoms ir grindims, „Marių vėtrungių“ projektui tiekė obliuotas maumedžio lentas. Maumedis – sakinga, viena labiausiai atmosferos poveikiui atsparių medžio rūšių, laikui bėgant kietėjanti.
Įmonės „Alobera mediena“ plėtros direktoriaus Renaldo Barzdenio teigimu, šiais laikais maumedį sėkmingai gali pakeisti termomediena – 190–200 °C temperatūroje termiškai apdorota pušis ar eglė. Tokia mediena daug atsparesnė puvimui, jos nepuola medį graužiantys vabalai, neplinta grybeliai, labai padidėja medienos ilgaamžiškumas, atsparumas atmosferos poveikiui. Dar viena puiki temomedienos savybė – matmenų stabilumas. Be to, po terminio apdirbimo mediena patamsėja, įgauna gražų atspalvį. Termomediena idealiai tinka lauko apdailai: fasadams, terasoms ir t. t.
Termomedieną, kuri labai tinka moderniems architektūriniams sprendimams, įmonė „Alobera mediena“ gamina iš pušies lentų ir tam naudoja iš Suomijos importuotą žaliavą.
