Urbanistika yra kaip architektūra, tik žymiai plačiau. Ji aprėpia ne tik pastatus, erdves, bet ir veiklą mieste, jo pritaikymą sau, žmonių įpročius, keliavimą. Apie tai, kaip mes gyvename mieste. Taip savo darbų ir tyrinėjimo lauką apibūdina tarptautinio urbanistų biuro PUPA įkūrėjai Tadas Jonauskis ir Justina Muliuolytė.

Neseniai urbanistai viešėjo Katovicuose vykusioje vienoje svarbiausių teritorijų planavimo ir urbanistikos konferencijų „World Urban Forum“, kurioje apsilankė daugiau nei 5 000 ekspertų iš viso pasaulio. Justina ir Tadas pasidalino įspūdžiais ir įžvalgomis iš konferencijos, papasakojo apie urbanistų temų lauką, Lietuvos miestų ateitį bei patogumą juose gyventi.

Kuo dabar gyvena urbanistikos pasaulis? Ką pastebėjote „World Urban Forum“, kur per kelias dienas įvyko daugiau nei 500 renginių?

J. Muliuolytė: viena iš ypač dažnai skambėjusių temų – pokovidinis miestas. Mūsų šalyje karo temos nustūmė pandemiją į antrą planą, tačiau forume ypač daug dėmesio buvo skiriama COVID-19 pasekmėms. Pranešimuose kalbėta apie sveikatos priežiūros klasterius („care clusters“), kuriuose jungiasi ir sveikatos objektai, ir bendruomenių susitikimo, pomėgių, laisvalaikio erdvės.

COVID-19 pandemija dar labiau išryškino socialinę atskirtį, nes labiau išsivysčiusios šalys turėjo galimybę gauti geresnę sveikatos priežiūrą. Daugelis pranešėjų akcentavo, kad pokovidinis miestas – sveikesnis ir pasiruošęs priimti visus globalius iššūkius, kurie gali pasikartoti. Skaitmenizacija ir nuotolinis darbas pandemijos metu atskleidė visus savo privalumus, o dabar tai itin svarbu ir karą išgyvenančioje Ukrainoje, kai dažnai nėra kitų sąlygų dirbti – tik nuotoliu.

T. Jonauskis: daugelį„World Urban Forum“ pranešimų siejo bendra žinutė – miestai turi būti atsparūs ir pasiruošę pokyčiams. Gebėti priimti pandemijų, klimato kaitos, pabėgėlių, karo iššūkius, mokėti su jais kovoti. Jau nebe šalys, bet miestai veda pasaulį į priekį.

Šiandien nebėra milijoninio miesto, kuris nesusidurtų su daugybe globalių problemų. Ar tai būtų pandemija, ar miestą nusiaubęs uraganas ar temperatūros rekordus mušanti kaitra. Savivaldybės privalo turėti priemonių planą visiems galimiems įvykiams ir būti apgalvojusios visus finansinius mechanizmus, bendruomenių įtraukimą ir pan.

Urbanistikos sritis apima kur kas plačiau nei architektūra, nors daugelis linkę šias sritis vartoti kaip sinonimus ar sugretinti? Kaip jūs apibūdintumėte urbanistikos veiklų lauką?

J. Muliuolytė: urbanisto funkcijos – planuoti miestą taip, kad jame būtų patogu gyventi, judėti, surasti vietų, kur pailsėti. Urbanistika yra apie patogumą gyventi ir būti mieste. Tai yra plačiau nei architektūra ir apima ne tik pastatus, erdves, bet ir žmonių veiklas, funkcijas, įpročius, keliavimą.

T. Jonauskis: populiaru sakyti, kad urbanistas yra kaip moderatorius, kuris sujungia daug idėjų, interesų. Transportas, įvairios komunikacijos, verslo ir gyventojų interesai, gamta, bendruomenės. Urbanistas siekia į visus poreikius atsižvelgti ir surasti tinkamą sprendimą. Kartais tenka pasakyti, kad medis turi būti vietoje kelio, o kartais – atvirkščiai. Anksčiau urbanistai žiūrėjo į gamtą, gyvenimo kokybę, dabar mes turime į viską žiūrėti kompleksiškiau.

J. Muliuolytė: prieš kelis dešimtmečius miestas buvo labiau apie vaizdą – formą, pastatus, gatvių tinklą. Dabar siekiame, kad jis būtų gyvybingas, ekonomiškai aktyvus.

Prieš kelis dešimtmečius buvo mažiau žiūrima į patogumą?

J. Muliuolytė: tuomet irgi buvo atsižvelgiama, tačiau kitaip. Vienoje vietoje gyveni, yra viešasis transportas, kuris nuveža į darbo vietas. Dabartinis gyvenimas kitoks. Darbo vietos kitur, daugiau pramogų, visuomenės gyvenimo būdas pasikeitė.

T. Jonauskis: anksčiau buvo darbo ir poilsio vietos, dabar prisidėjo daugiau komercinių objektų, bendruomeninių interesų. Taip atsiranda daugiau kompleksiškumo. Keičiasi ir pats miestas. Kai turime naują projektą, atsižvelgiame, kiek žmonių ten gyvens, įvertiname, koks jų gyvenimo būdas, kur leis laisvalaikį, išeis į gatves, parkus, koks bus įvaizdis pasikvietus svečių, kaip atrodys jų rajonas. Juk žmogus turi būti pirmoje vietoje.

Kokią vertę žmogui kuria urbanistika? Kaip jam suprasti, kad čia tikrai rankas pridėjo urbanistai?

J. Muliuolytė: jeigu eidamas gatve jautiesi saugiai ir nesinervini, kad tave užkliudys dviratis. Jeigu gali lengvai orientuotis tarp gatvių, nori sieti save su tuo rajonu, tada viskas gerai. Vadinasi, prie tokios aplinkos yra prisilietęs urbanistas.

T. Jonauskis: dabar dažnai vartojamas terminas „15 minučių miestas“ – per tiek laiko miestas turėtų perteikti savo funkcijas. Pėsčiomis nueiti iki parko, autobusu, automobiliu ar dviračiu pasiekti darbą. Miestas turi būti policentrinis, kur mikrorajono centre yra biblioteka, poliklinika, darbo vieta, mokykla, o žiemomis ir Kalėdų eglė. Kitaip tariant, sostinės Pilaitės rajono gyventojas neturėtų dėl kasdienių veiklų važiuoti į Žvėryną ar Antakalnį.

Dabar Lietuvos miestuose dažnai darbo vietos yra centre, reikia ilgai  vykti iš miegamųjų rajonų, susidaro eismo spūstys. Tiesa, situacija pamažu keičiasi. Atsidaro vis daugiau biurų ir kuriamos darbo vietos Laisvės prospekte, Pilaitėje, Fabijoniškėse.

Kokius pagrindinius sostinės trūkumus įžvelgtumėte?

J. Muliuolytė: jeigu nuvyktumėte į Karoliniškes, Pašilaičius ar Šeškinę, turbūt nesuprastumėte, kur yra pagrindinė aikštė, o kur parkas. Būtų sunku apibūdinti, kur yra rajono centras ir kokia jo funkcija. Urbanistiniu požiūriu tai vienas iš labiausiai pastebimų trūkumų. Būtina vietas išskirti hierarchiškai – štai čia yra centras, o čia – parkas, kur vaikštau, čia mano kiemas, o čia – trasa, kuria kasdien bėgioju.

T. Jonauskis: didžiausias trūkumas atsiskleidžia tada, kai miestas  negali pasiūlyti greitai pėsčiomis ar dviračiu pasiekiamų kasdienių funkcijų. Tada miestas tampa nepatogus ir nesavas.

Kokias globalias miestų pokyčių tendencijas išskirtumėte, kurios pastebimos jau ne vienerius metus?

J. Muliuolytė: jau kokį dešimtmetį pasaulio miestuose sparčiai konvertuojamos industrinės erdvės. Lietuvoje ši tendencija tik pamažu įgyja pagreitį. Vienu iš Vilniaus konversijos pavyzdžių galėtų būti Naujamiesčio rajonas. Nemažai konversijų turi Kaunas. Šiuo metu Klaipėdoje elektrinė Senamiestyje prie upės konvertuojama į gyvenamuosius objektus. Vyksta vidinė miestų plėtra, o ne į priemiesčius.

T. Jonauskis: kita tendencija – klimato kaitos iššūkiai. Čia neatsilieka ir Vilnius. Sodinami medžiai gatvėse, mažinamas karščio salų efektas, užlaikomas vanduo, kad nebūtų nuleistas į požemius, nešienaujamos krantinės – tai labai teigiami pokyčiai. Tai pastebima ne tik tvarkant esamą ūkį, bet ir planuojant naujas teritorijas, parkus. Šiltnamio efekto mažinimas, žalioji architektūra – tai dar bus aktualu ateinančius 20 metų.

O kaip Vilnius ir kiti miestai gali keistis per artimiausius 10 metų?

T. Jonauskis: Vilniujeturbūt per porą metų susijungs pagrindiniai dviračių takai. Šiltuoju sezonu iš vieno didesnio rajono į kitą, pavyzdžiui, iš Pašilaičių į Antakalnį, bus galima saugiai nuvažiuoti dviračiu. Atsivers galimybės patogiai judėti mieste ne automobiliu ar viešuoju transportu, o elektriniu dviračiu, paspirtuku.

Kai iš Pilaitės ar Pašilaičių nereikės dėl kasdienių funkcijų važiuoti į centrą, kai galėsi savo rajone nueiti į parką ar kino teatrą, bus fundamentalus lūžis. Tai gali pasikeisti gana greitai. Kitas svarbus pokytis – spartesnė daugiabučių renovacija.

J. Muliuolytė: Tikėtina, kad bus vis dažniau atrandami mažesni miestai, kuriems prognozuočiau atsigavimą. Kretinga, Telšiai, Anykščiai – šie miestai susitvarkę, panašu, kad į juos pamažu grįžta žmonės iš didmiesčių ar užsienyje padirbėję emigrantai. Daugiabučiai renovuojami, gatvės sutvarkytos, trūksta tik darbo vietų. O jų atsiras tuomet, kai žmonės patikės miestu ir čia apsigyvens.