Miestų kaip tankiai urbanizuotų teritorijų svarba visuomenės gyvenime ir vystymesi yra neabejotinai reikšminga, o neretai – ir nepakankamai įvertinta. Miestas, iš esmės, yra žmogaus kūrybinės ir ūkinės veiklos rezultatas: jis atspindi techninių pasiekimų, fizinės ir dvasinės žmonių kultūros lygį.
Nagrinėjant urbanizuotų teritorijų vidinę struktūrą, itin svarbiu požymiu, žyminčiu paminėtas visuomenės savybes, ypač – dvasinės kultūros lygį, buvo, yra ir išliks gyvosios gamtos komponentė. Miestuose dažniausiai ją sutiksi kaip įvairaus pobūdžio želdynus, kuriuos tiek fiziškai, tiek idėjiškai apjungia miesto ekologinio kompensavimo sistema – gamtinis karkasas (GK). Šios sistemos pagrindinė funkcija net ir šiandien, kai visuomenėje kelią skinasi ekosisteminių paslaugų koncepcija ir imama analizuoti jų teikiama nauda visuomenei, nėra pilnai pripažįstama ir vertinama.
Akivaizdu, tiesioginę finansinę gamtinio karkaso sistemos teikiamą naudą sunku apskaičiuoti, tačiau suvokiant natūraliai besivystančiose sistemose (ekosistemose) vykstančius procesus ir jų vietą miesto urbanistinėje struktūroje, nesudėtinga suvokti tiesioginės ir netiesioginės jų naudos visuomenei svarbą ir teigiamo poveikio mastus.
1 pav. Gamtinio karkaso sistemos skirtingo geoekologinio potencialo (gyvybingumo) struktūra. Planavimo procese į gamtinį karkasą integruojami geoekologinį potencialą stiprinantys ir silpninantys komponentai: 1.) gamtinis karkasas; 2.) saugomos teritorijos; 3.) ekotinklas; 4.) atskirieji želdynai; 5.) dvarų parkai – pavienės sodybos; 6.) gamtos paveldo objektai; 7.) urbanizuotos teritorijos.
Urbanizuotų teritorijų, kaip ir teritorijų apskritai, gamtinio karkaso sistema nėra kažkoks naujas darinys, idėja ar koncepcija. Tai, ką mes turime šiandien, yra XX a. 7-8 dešimtmetyje pagrįstas teorinės geografijos, ekologijos, kraštotvarkos mokslų raidos rezultatas. Jo pirminis idėjinis pagrindas buvos B. Rodomano suformuota poliarizuotos biosferos koncepcija, paremta tam tikru kraštovaizdį formuojančių ir priešingais principais besivystančių gamtinės ir antropogeninės sudedamosios santykiu teritoriniame komplekse. Ją remiantis, vieną teritorijos polių atstovauja urbanistinis karkasas – skirtingu intensyvumu urbanizuotos teritorijos su kultūriniais rezervatais seniausiai antropogenizuotose, ir tuo vertingiausiose teritorijos dalyse. Kitas – gamtinis polius, apibūdinamas kaip santykinai natūralios teritorijos, turinčios skirtingą bioprodukcinio naudojimo intensyvumą ir pobūdį. Atokiausiai nuo urbanizuotų teritorijų esančios, ir nuo ūkinės veiklos labiausiai apsaugotos vertingiausios gamtinių teritorijų dalys identifikuojamos kaip rezervatai.
Iš pasaulyje egzistuojančių GK sistemos vystymo teorijų būtina išskirti kelias, labiausiai paplitusias ir taikomas praktikoje: urbobuferinė, biostruktūrinė- biomigracinė, ir geoekologinė. Pirmoji iš jų santykinai yra paprasčiausia, nes orientuota į urbanizuotų teritorijų gyvenimo sąlygų gerinimą, neutralizuojant antropogeninę taršą. Tam aplink urbanizuotas teritorijas formuojama gyvosios gamtos „aureolė“, kuri fiziškai išreiškiama kaip sumedėjusios augmenijos masyvai. Tai savotiška „miesto-sodo“ koncepcijos išraiška, kur gyvybingi medynų plotai užtikrina gyvenamosios aplinkos sąlygas nustatytų normų ribose.
Biostruktūrinė- biomigracinė teorija pirmiausia orientuota į gyvosios gamtos komponentų (augalijos ir gyvūnijos rūšių) apsaugą, jų egzistavimui, reprodukcijai, ir migracijai tinkamų sąlygų užtikrinimą, išskiriant jau esamas biologinės įvairovės požiūriu vertingas teritorijas (biologinės įvairovės raiškos branduoliai – migracijos koridoriai). Šio tipo GK sistema labiausiai paplitusi intensyviai ūkiškai įsavintose Europos Sąjungos šalyse, ir dažniausiai įvardinama kaip ekologinis tinklas (ecological network, econet), kuris teritorijoje formuojamas pagal principą „kur liko“.
Trečiasis GK sistemos variantas – geoekologinė koncepcija, kuria remiantis teritorijos ekologinio kompensavimo sistema moksliškai pagrindžiama ir formuojama pagal principą „kur reikia“, t. y. atsižvelgiant į reljefo ypatybes, apsaugant antropogeninės taršai jautriausias ir biologinės įvairovės požiūriu gyvybiškai svarbiausias šalies teritorijos dalis (upių aukštupius, pelkes, upių slėnius, šlaitus ir t.t.), kurių tvarkymui priimant sprendimus turėtų būti laikomasi dviejų kiek skirtingų krypčių: a) apsauga nuo taršių objektų lokalizavimo, ir b) natūralumo didinimas, orientuojantis į miškų, pelkių ir pievų užimamos ploto dalies didinimą ir jų vidinės struktūros gerinimą skatinant savaiminius- gamtinius procesus.
2 pav. Principinė LR teritorijoje lokalizuoto gamtinio karkaso struktūra
Pastaroji GK sistema pagrįsta energijos ir medžiagų migracijos kraštovaizdyje principais. Nuo 1989 m. ji taikoma ir Lietuvos Respublikos nacionalinio, regioninio ir lokalaus lygmenų teritorijų planavimo dokumentuose. Taip sukurtos prielaidos visuomenės gyvenamosios aplinkos kokybės, fizinės bei psichinės sveikatos palaikymui ir gerinimui.
3 pav. LR bendrojo plano koncepcijos (LRBP 2050). Gamtinio karkaso sistemos lokalizavimo teritorijoje ir tvarkymo principinė schema.
Kartu šios GK koncepcijos sprendiniai įtraukti į 2020 m. birželio 4 d. LR Seimo patvirtintą LR Bendrojo plano- 2050 koncepciją. Joje numatytos trys pagrindinės GK sistemos vystymo kryptys, susietos su skirtingu intensyvumu antropogeniškai įsavintomis teritorijos dalimis: santykinai gamtinėmis, agrarinėmis ir urbanizuotomis teritorijomis.
4 pav. Gamtinio karkaso struktūros detalizavimo skirtinguose planavimo lygmenyse schema.
Urbanizuotose arba planuojamose urbanizuoti teritorijose, esančiose GK teritorijose, numatomas natūralumo atkūrimas taikant tradicinio ir alternatyvaus želdinimo būdus. Akivaizdu, kad šie veiksmai susieti su urbanistinės sistemos vystymo sprendiniais, kurių viena iš pagrindinių vystymo krypčių – kompaktiškų urbanizuotų teritorijų formavimas vadovaujantis holistiniu požiūriu. Tai kompaktiškų miestų formavimas, išsaugant ir išlaikant būtinas urbanistinių struktūrų sudėtines dalis, tarp jų ir neužstatytas santykinai gamtines teritorijas – želdynus.
5 pav. Pavyzdinėurbanizuotoje teritorijoje lokalizuoto gamtinio karkaso sistema. Utenos miesto bendrojo plano sprendiniai, 2008 m. (brėž. Gamtinio kraštovaizdžio apsauga ir želdynų tvarkymas)
Kompaktiško miesto formavimas – tai ne tik kaip užstatytų ar technogenine danga padengtų paviršių ploto didinimas, bet ir efektyvesnių gyvosios gamtos (želdynų) apsaugos ar formavimo priemonių realizavimas, pritaikant alternatyvius želdinimo būdus (vertikalius, horizontalius apželdinimus), technogenine danga nepadengtų gamtinių paviršių veikimo efektyvinimą (didinant vandens infiltracijos pajėgumus arba bioprodukcinį potencialą), pasitelkiant moksliškai pagrįstas savaiminės raidos (gamta grįstus sprendimus) būdus, ar gamtines- technines priemones, kurios šiandien aktualių „žaliųjų idėjų“ ir intensyvėjančios klimato kaitos kontekste įvardinamos kaip „žalioji infrastruktūra“.
6 pav. Daugiabučiųnamų kvartalo performavimo pavyzdys integruojant žaliosios infrastruktūros elementus. (Žalumo indeksas: apžvalga, 2021; G. Kapočiūtės, I. Kazlausko, G. Znutaitės iliustr.)
Žaliosios infrastruktūros turinį apibūdiną dvi galimos sampratos. Pirmoji – plačioji samprata, pagal kurią ji tapatinama su teritorijoje lokalizuotu GK ir jam priskiriamais žemėveiksliais (naudmenomis), tarp kurių yra tiek miškai, pelkės, vandenys, tiek ir urbanizuotose teritorijose esantys želdynai, skverai, žaliosios jungtys bei kiti gamtiniai ir gamtiniai- techniniai įrenginiai. Pagal siaurąją sampratą, žalioji infrastruktūra yra labiau gamtiniais- techniniais nei gamtiniais sprendimais paremti urbanizuotų teritorijų struktūrą gerinantys komponentai, kurie sprendžia, ar reikšmingai prisideda sprendžiant visuomenės gyvenamosios aplinkos optimizavimo klausimus.
7 pav. Suvandens augalais komponuojami biogenų sulaikymo baseinėliai Plungės m. vakarinėje dalyje (žaliosios infrastruktūros integravimas vykdomas realizuojant kraštovaizdžio tvarkymo projektą „Kraštovaizdžio formavimas ir ekologinės būklės gerinimas gamtinio karkaso teritorijoje prie Babrungo upės ir Gandingos hidroelektrinės tvenkinio (prie taip vadinamosios Plungės jūros))
Kiekvienais metais vis labiau tiesiogiai ar netiesiogiai jaučiant klimato kaitos pasekmes, visapusiškas ir platus vadinamosios žaliosios infrastruktūros integravimas į urbanizuotų teritorijų kūną tampa ne iš Vakarų Europos miestų perimamos mados reikalu, bet miesto funkcionalumą ir gyvybingumą užtikrinančių faktoriumi.
8 pav. Paviršinio vandens surinkimo ir absorbavimo lobas susietas su automobilių stovėjimo aikštele Plungės jūros pietrytinėje pakrantėje (žaliosios infrastruktūros elementas įrengimo etape). (Žaliosios infrastruktūros integravimas vykdomas realizuojant kraštovaizdžio tvarkymo projektą „Kraštovaizdžio formavimas ir ekologinės būklės gerinimas gamtinio karkaso teritorijoje prie Babrungo upės ir Gandingos hidroelektrinės tvenkinio (prie taip vadinamosios Plungės jūros))
Lietuvoje pastarosios idėjos kol kas žengia pirmuosius žingsnius, sietinus su įvairaus pobūdžio žaliosios infrastruktūros integravimo studijų, žalumo indekso skaičiavimo metodikų rengimu, esamos teisinės sistemos adaptavimu ir tobulinimu; ir tik pavieniais, realizuotais, ar realizuojamais žaliosios infrastruktūros integravimo bei pritaikymo urbanizuotų teritorijų želdynuose pavyzdžiais, kurie didesnėje dalyje ES valstybių yra nieko nestebinanti kasdienybė, kaimyninėje Lenkijoje jau įprasta norma, o Lietuvoje perspektyvi, tačiau vis dar sunkiai kelią pirmyn besiskinanti naujovė.
Straipsnis pristato geografo, dr. Ričardo Skorupsko paskaitą „Miestų gamtinis karkasas: pasaulinės tendencijos ir Lietuvos bendrasis planas“. Paskaita skaityta Architektūros kokybės vystymo asociacijos kartu su partneriu „Statyba ir architektūra“ rengtame nuotolinių paskaitų cikle „Ateities architektūros kontekstai“, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Paskaitą galima peržiūrėti čia: https://youtu.be/5uE-HjA8r-k
