Nors europinės vėžės geležinkelio projekto „Rail Baltica 2“ startas vis atidedamas nesutariant dėl Vilniaus jungties įtraukimo, estai jau pradėjo rūpintis architektūriniu milijardinio projekto veidu. Lietuvos architektai linkę abejoti, ar panašios diskusijos sulauksime mūsų šalyje, mat kalbant apie susisiekimo statinius kaina vis dar svarbesnė nei kokybiški architektūriniai sprendimai.
Tiltų architektūra – antraeilis dalykas?
Lietuvoje šiuo metu įgyvendinamas tarptautinės reikšmės geležinkelio linijos projekto „Rail Baltica“ pirmasis etapas. Bene daugiausia naujovių sulauks Marijampolė, kur įgyvendinant projektą suplanuota pastatyti tris naujus viadukus. Kokie jie bus, anot projektą įgyvendinančios bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ „Rail Baltica“ projekto direkcijos vyriausiojo specialisto Domo Jurevičiaus, sprendžia Marijampolės savivaldybė. „Lietuvos geležinkeliai“ atsakingi už darbus jiems priklausančių žemės valdų ribose – Marijampolėje bendrovė įrengs tris tunelius po pačiu geležinkeliu, o savivaldybė rūpinsis visa infrastruktūra už bendrovės žemės valdų.
„Nauji viadukai smarkiai pakeis Marijampolės vaizdą. Savivaldybė jau prieš metus turėjo parengtas galimas jų vizualizacijas, tačiau neaišku, kiek jos bus realizuotos. Galimus sprendimus riboja greta geležinkelio esantys gyventojų namai, ne iki galo išspręstas žemės sklypų supirkimo valstybės reikmėms klausimas“, – paaiškino specialistas.
Tiltai šiame „Rail Baltica“ ruože pernelyg nesikeis. Pavyzdžiui, tiltas per Šešupę ties Marijampole bus platinamas. Panašūs tiltai, specialisto teigimu, dažniausiai tiesiami neapgyvendintose vietovėse, skirti tik geležinkeliui, todėl dėmesys visų pirma kreipiamas į jų kokybę, o ne architektūrą.
Architektas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius Rolandas Palekas pripažino, kad susisiekimo infrastruktūros objektai, tokie kaip tiltai, viadukai, daro didelę įtaką kraštovaizdžiui ir yra tokie pat reikšmingi architektūros objektai kaip pastatai. „Tokie statiniai gali tapti tam tikrais ženklais, architektūrinėmis, estetinėmis, techninėmis, istorinėmis vertybėmis“, – įsitikinęs architektas.
Bet tai nereiškia, kad kiekvienas susisiekimo infrastruktūros objektas turi išsiskirti architektūriniais sprendimais. R. Paleko vertinimu, rangovų noras atsisakyti sudėtingų architektūrinių sprendimų kai kuriais atvejais visiškai suprantamas: „Tačiau tiltai, viadukai į kraštovaizdį įsirėžia gana drastiškai ir jį keičia, yra linkę dominuoti siluetais, tad siluetus, proporcijas, aukščius visais atvejais būtina tinkamai suvaldyti.“
Architektui problema atrodo tiltams įprastai naudojamo betono slėpimas. „Betonas – gana estetiška, lengva ir šviesi medžiaga. Kam jį slėpti, ypač žinant, kad tiltą teks dažnai perdažyti?“ – kalbėjo architektas. Vakarų šalyse viadukai ir tiltai įprastai nedažomi, vyrauja ramus, solidus, taurus betonas.
R. Paleko įsitikinimu, infrastruktūros objektai vien ekspresyviais siluetais sukuria emociją, tad spalva, juolab ryški, netenka prasmės.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) Tiltų skyriaus vedėjas Gediminas Viršilas žurnalui „Statyba ir architektūra“ yra sakęs, kad tiltų dažymas susijęs ne tik su estetika. Laikantis Europos Sąjungos standarto EN 1062-6:2002, betoniniai viadukai ir tiltai turi būti dažomi sertifikuotais dažais, kurie stabdo CO2 patekimą į gelžbetonio konstrukcijų vidų.
