Mažiau atliekų sąvartynuose ir pigesnis atliekų tvarkymas – su tokia ambicija sostinės pakraštyje, Jočionių gatvėje, kyla Vilniaus kogeneracinė jėgainė. Šis objektas – įrodymas, kad kokybiškai architektūrai nėra ribų. Projektuodama industrinį pastatą, architektė laikėsi nuostatos išlaikyti dermę su aplinka.
Siekis – įsikomponuoti į aplinką
Vilniaus kogeneracinės jėgainės architektė Valda Karoblienė „Statybai ir architektūrai“ pasakojo, kad pagrindinė šio didelės apimties projekto architektūrinės koncepcijos idėja buvo perteikti objekto nekenksmingumą aplinkai. „Norėjome parodyti, kad tai nėra toks baisus objektas, kaip jį bandoma nupiešti“, – tvirtina architektė. Statinys, be abejo, stipriai paveiktas technologijos ir sklypo – tai padiktavo tūrius ir jų išdėstymą.
Projekto pradžioje architektai laikėsi nuostatos pastatą kuo labiau integruoti į aplinką, kad jis kuo mažiau išsiskirtų, tačiau aukščiausias pastatas sieks daugiau nei 60 metrų, taigi, tapo akivaizdu, kad paslėpti šio objekto nepavyks.
Architektės žodžiais, statinys kyla miesto pakraštyje, kur pastatai paprastai nėra aukšti, jiems būdingos horizontalės, todėl aukštesnius tūrius nuspręsta sudalyti horizontaliai spalviškai, kad geriau atrodytų iš panoraminės perspektyvos. Be to, buvo suprojektuotos aukštosios laiptinės, nes teritorijoje dominuoja aukštų kaminų vertikalės. Išskirtos ryškia spalva, jos vertikaliai įsilies į bendrą vertikalių tūrių kompleksą.
Visus komplekso pastatus į visumą sujungia ta pati spalvų skalė ir medžiagiškumas. Jėgainės spalvinėje fasadų gamoje dominuos skirtingi pilki atspalviai, o ryškių akcentų teiks brandi oranžinė.
Veikla – be žmogaus įsikišimo
Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje statomi du kogeneraciniai įrenginiai: po rūšiavimo likusias ir perdirbti netinkamas komunalines atliekas energija versiantis įrenginys ir biokuro deginimo įrenginys. Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje šilumos ir elektros gamybai bus naudojamas kogeneracijos ciklas, kai vienu metu jėgainėje gaminama ne tik šilumos, bet ir elektros energija. Elektros energija bus gaminama garo turbinos sukamame generatoriuje, o šiluma atgaunama iš atidirbusio garo turbinų kondensatoriuose. Papildomai daug šilumos atgaunama dūmų kondensaciniuose ekonomaizeriuose, termofikacinio vandens šildymui taip pat naudojama atliekinė šiluma iš technologinių įrenginių aušinimo sistemų, panaudojant efektyvius šilumos siurblius.
Vilniaus kogeneracinė jėgainė statoma 8,5 ha teritorijoje: 3,5 ha skirti energetinei daliai, o likęs plotas – biokurui priimti ir sandėliuoti. Sklype jėgainės veiklai statomi 20 įvairios paskirties pastatų, kurių didžiausi – maždaug 65 m aukščio atliekų ir biokuro katilinių pastatai.
Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje diegiama daug aplinkosaugos priemonių, kurios sumažins įtaką aplinkai. Kogeneracinės jėgainės statytojai „Lietuvos energija“ siekė, kad jėgainės veikla atitiktų ne tik šiuo metu Lietuvoje galiojančių teisės aktų reikalavimus, bet ir ateityje įsigaliosiančius griežtesnius aplinkosauginius reikalavimus.
Tiek atliekų, tiek biokuro jėgainėse dūmams valyti įrengiamos selektyvaus nekatalitinio valymo sistemos, dūmų valymo reaktoriai ir rankoviniai filtrai, dėl ko emisijų kiekis išmetamuosiuose dūmuose atitiks dar tik planuojamus geriausių prieinamų gamybos būdų reikalavimus. Išmetamųjų dūmų monitoringui kaminuose įrengiama nuolatinio emisijų matavimo sistema.
Visas jėgainės procesas yra visiškai automatizuotas ir tai leis išvengti galimų veiklos sutrikimų dėl žmogiškųjų klaidų.
Skaičiai – įspūdingi
Miestiečiams itin aktuali problema – nemalonūs kvapai. Norint išvengti jų ir aplinkos oro taršos dulkėmis, numatyta, kad atliekų ir biokuro iškrovimas vyks uždarose patalpose su vietinėmis oro nutraukimo ir filtravimo sistemomis. Tai reiškia, kad kvapai ir dulkės neišeis iš patalpų į išorę. Kitų biriųjų medžiagų iškrovimas, pakrovimas ir transportavimas vyks uždaru būdu be kontakto su atmosferos oru, papildomai įrengiant oro filtravimo sistemas.
Planuojant jėgainę buvo stengiamasi sumažinti gamtinių išteklių naudojimą: pavyzdžiui, visas technologiniams procesams reikalingas vanduo yra atgaunamas iš dūmų kondensato, todėl, skirtingai nuo panašaus pobūdžio jėgainių, geriamasis vanduo bus naudojamas tiktai darbuotojų buities reikmėms. Energetinių poreikių mažinimui visi pastatai, kuriuose nėra perteklinio šilumos išsiskyrimo, statomi A šiluminio efektyvumo klasės.
Taip pat prieš pradėdami šio projekto vystymą, „Lietuvos energijos“ komandos nariai išsikėlė ambicingą tikslą – pastatyti efektyviausią jėgainę Lietuvoje. Efektyvus kuro energijos panaudojimas ne tik mažins neigiamą poveikį aplinkai, bet ir užtikrins mažesnę šilumos gamybos kainą, palyginti su kitomis alternatyvomis.
Planuojama, kad Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje šiluma nuo technologinių įrenginių aušinimo bus atiduodama termofikacinio vandens šildymui, kuris įprastai Lietuvoje pašalinamas į atmosferą. Dūmų atliekinės šilumos panaudojimui, be jau įprastų kondensacinių ekonomaizerių atliekų deginimo katilui, statomas Lietuvoje analogų neturintis degimo oro drėkinimo (dūmų aušinimo) įrenginys (tokie patys įrenginiai statomi ir Kauno kogeneracinėje jėgainėje).
Šiuo metu jau statomi visi pagrindiniai pastatai. Skaičiai įspūdingi: išgręžta daugiau nei 2300 pamatinių polių, kurių vidutinis ilgis apie 17 m, skersmuo – 600 mm. Į pamatus ir pastatų sienas armavimui sudėta apie 5 tūkst. tonų armatūros ir supilta per 35 tūkst. kubinių metrų betono, t. y. tiek, kiek tilptų į 14 olimpinių baseinų. Betoną į statybvietę vežė apie 4300 betonvežių. Vienas sudėtingiausių betonavimo darbų buvo biokuro katilinės pamatinės plokštės betonavimas, kur vienu metu supilta apie 3800 m³ betono, kurį be pertraukos 36 val. vežė 420 betonvežių. Labai svarbu buvo užtikrinti betono tiekimą laiku, todėl betonvežių transporto koordinavimas buvo vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinusių darbų kokybę.
Statybų aikštelė nuolat pilna
Laiptinių, atliekų kuro bunkerio, biokuro silosų betonavimas buvo vykdomas slenkančių klojinių betonavimo principu, kai pastatai betonuojami be pertraukos, ištisą parą. Pastatų betonavimas truko nuo 2 iki 4 savaičių. Betonas iš sunkvežimių tiektas bokštiniais kranais, vienu metu jų dirbo septyni. Kartu sudėjus, katilinėms ir kitiems pastatams bus sumontuota per 8 tūkst. tonų plieno konstrukcijų, t. y. daugiau nei visas Eifelio bokšto plieno konstrukcijų svoris.
Šiuo metu atliekami katilų atskirų elementų virinimo ir montavimo darbai statybvietėje. Šių darbų sudėtingumą lemia tai, kad katilo pagrindiniai elementai dėl jų dydžio vežami atskiromis dalimis, paskui surenkami ir stambinami statybvietėje. Vieno katilo vamzdžių sienos matmenys siekia iki 45 m aukščio ir 30 m pločio, svoris apie 35 tonos.
Sunkiausi elementai, atvežti ir sumontuoti statybvietėje, buvo biokuro katilų garo būgnai, kurių vienas svėrė daugiau nei 50 tonų, ir turbinų šilumokaičiai, kurių vienas svėrė daugiau nei 65 tonas.
Šiuo metu statybvietėje dirba 5 bokštiniai kranai, iš kurių aukščiausias – 83 metrų. Be bokštinių kranų, statybvietėje vienu metu dirba iki 12 mobiliųjų kranų, kurie atlieka pagalbinį darbą. 18 kranų sutelkti ribotoje teritorijoje, dirba vienas virš kito, todėl sukoordinuoti saugų kranų darbą – vienas didžiausių darbų saugos ir kranų koordinatorių iššūkių, juolab kad keliami sunkūs kroviniai.
Skaičiuojama, kad Vilniuje statomoje kogeneracinėje jėgainėje naudinga energija paversti bus galima apie 160 tūkst. tonų per metus kiekvieno iš mūsų namuose susidarančių atliekų, kurios po rūšiavimo yra netinkamos perdirbti. Toks kiekis atliekų – 200 tūkst. tonų biokuro arba daugiau kaip 2 mln. medžių.
Šiuo metu vyksta intensyvūs statybų darbai: montuojami katilai, garo turbinų kondensatoriai ir kiti įvairūs technologiniai įrenginiai. Visa pagrindinė jėgainei reikalinga įranga yra pagaminta ir kasdien pasiekia statybų aikštelę. Šiuo metu jėgainėje atlikta darbų už daugiau kaip 120 mln. eurų.
Planuojama, kad jėgainė veiklą pradės jau 2020 metais. Visa jėgainės elektrinė galia siekia apie 92 MW, o šiluminė galia – apie 229 MW.
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″]
Lakoniški ir santūrūs vartai į Kauną
Kauno kogeneracinės jėgainės kompleksas kyla Kauno LEZ teritorijoje, šalia pagrindinės magistralės Vilnius–Kaunas. Jėgainė – tarsi Kauno vartai, taigi, jam kelti aukšti architektūros reikalavimai.
Kauno jėgainės techninio projekto autorė ir vadovė architektė Jūratė Augaitytė-Leonovienė teigė, kad pastatas yra gamybinis, kyla Kauno LEZ teritorijoje, kurioje panašaus pobūdžio statinių yra gana nemažai. Architektė nemano, kad užsakovas pateisintų papildomų didelių tūrių, erdvių ar bet kokių kitų nepagrįstų sprendinių siūlymus, todėl buvo pasirinktas lakoniškų formų pastatų komplekso sprendinys.
Pagrindinis Kauno jėgainės pastatas sudarytas iš kelių labai skirtingų, technologiškai susietų tūrių. Specialiai nesistengta paslėpti atvirų technologinių įrenginių, kurie, architektės nuomone, gana įdomiai atsiveria grafiškai. Vaizdo neturėtų gadinti nei kaminas ar katilų dūmų valymo ūkis, nei atviros metalinės laiptinės. Kauno jėgainės statiniams nuspręsta parinkti skirtingų tonų pilkus atspalvius, nors architektė teigia išbandžiusi ir drąsesnį variantą, su spalviškai išryškinto katilo sprendiniu. Vis tik Kauno architektų taryba sumanymą atmetė pabūgusi, kad masyvus, labai arti kelio esantis pastatas pernelyg išryškės.
Projekto komanda vienalytiškumo siekė, panaudodama ir statinius į visumą jungiančias medžiagas, fasadinius elementus. Buvo nuspręsta pagrindinius didžiuosius jėgainės tūrius išskirti per tam tikras apdailos medžiagas, matinius arba blizgius paviršius. Štai matiniams žemiesiems pastatams numatyti tamsesni pilki tonai, kad statiniai atrodytų tarsi tvirtai įbesti į žemę, panaudojant grafito spalvos fibrocemento plokštes, o katilo pastatas būsiąs blizgaus sidabro atspalvio iš aliuminio kompozicinės plokštės.
Kad fasadų plokštumos būtų gyvesnės, stogelių, langų, atvirų laiptų uždengimo, metalinių konstrukcijų elementų sprendimuose bus panaudojami erdvinės konstrukcijos metaliniai elementai, suteiksiantys ažūro įspūdį. Teigiama, kad fasadų plokštumas gyvins ir krintantys šešėliai, pagal paros ritmą kaitaliosiantys fasadų piešinį.
Artimiausias Kauno jėgainės pastatas nuo magistralės nutolęs 80 m atstumu, pastatų tūris didelis (kuro pastato aukštis – 49 m, katilo pastato aukštis – 46 m), o sklypas Kauno LEZ teritorijoje – gana mažas, taigi, Kauno jėgainės pastato taip pat niekaip nebūtų įmanoma paslėpti. Be to, nepaisant mažo atstumo, vykstant automobiliu magistrale Kauno pusės link, jėgainės pastatas iš už miško tankmės išnyra ir vėl pradingsta labai greitai. Važiuojant priešinga puse, pastatas matosi kiek ilgėliau, tačiau jo masyvus tūris suvokiamas tik visai priartėjus. Vis tik projekto komanda nusprendusi sukurti nuo magistralės pusės gabionų ir želdinių juostą, kuri statinių zoną ne užmaskuotų, o vizualiai atitrauktų į antrąjį planą ir suminkštintų didelių tūrių masyvumą.
[/su_note]Taip pat skaitykite:
[su_note note_color=”#FFFFff” radius=”0″] [su_posts id=”131863″ posts_per_page=”1″ tax_operator=”0″ order=”desc” ignore_sticky_posts=”yes”][su_posts template=”templates/teaser-loop.php” tax_term=”163″ tax_operator=”2″ offset=”1″ order=”asc” orderby=”id” ignore_sticky_posts=”yes”][/su_posts] [/su_note]Straipsnis paskelbtas žurnale „SA.lt“ (Statyba ir architektūra) | 2019 gegužė.
