Palangos tilto pašonėje, kur dar prieš kelerius metus sukosi atrakcionai ir veikė batutų parkas, visuomenei atidarytas modernus pramogų kompleksas. Prieškarinės sanatorijos, kurią paveldėjo Kauno arkivyskupija, teritorija darniai įsiliejo į miesto audinį – pastatas, kaip ir įprasta kurorte, mandagiai atsitraukęs nuo gatvės, prieš save formuoja pauzę, kviečiančią sustoti, o sustojus – paskaityti fasaduose atsikartojančius ornamentų motyvus. Šiuos, kaip teigia projekto architektai, pašnibždėjo kuršiškos dvasios, siūbuojančios smilgos, pušynai ir žuvėdros.
Architektų pasirinkimas – santūri komplekso išraiška
Pramogų komplekso didžiausiame šalies kurorte projektą parengusio architektų biuro AKETURI ARCHITEKTAI architektė Monika Augaitytė pasakojo, kad Kauno arkivyskupija šurmuliuojančioje Palangos J. Basanavičiaus gatvėje apsisprendė atkurti nuo prieškario veikusios sanatorijos pastatų, kurių vienas 2004-aisiais sudegė, kompleksą. Moderni pastato ir jo aplinkos infrastruktūra kartu su šiuolaikiškai pateikiamomis paslaugomis – su tokia idėja Kauno arkivyskupijos atstovai ir kreipėsi į architektus.
Architektų biuro AKETURI ARCHITEKTAI komanda (Ieva Marcinonytė, Milda Rekevičienė, Lukas Rekevičius, Monika Augaitytė, Rūta Stankevičiūtė, Guoda Bardauskaitė) visų pirma išsiaiškino, kaip atrodė sudegęs korpusas – koks buvo jo tūris, matmenys, stogo ir kraigo nuolydžiai. Nors paaiškėjo, kad jis buvęs metru aukštesnis nei išlikęs medinis vyšninės fasado spalvos pastatas, įgyvendinant projektą nuspręsta suvienodinti abiejų pastatų aukščius. Komplekso tūris, planinė ir erdvinė struktūra – artima senajai.
„Paveldosaugininkų saugomas pastatų tūris ir išdėstymas sklype būdingas Palangos viloms – su atsitraukimu, didesne erdve aplinkui, su parkeliu pačiame sklype. Visi sprendiniai buvo derinami su Kultūros paveldo departamentu – ir komplekso pastatų išraiškos, ir spalvų, todėl projektavome nuosaikius pastatus“, – kalbėjo architektė M. Augaitytė.
Įkvėpė pajūrio gamta
Mažosios Lietuvos krašto motyvai, pajūriui būdingos smilgos, spygliai, žuvėdros inspiravo komplekso pastatų fasadų dekoratyvinius elementus. Senosios Palangos vilos ganėtinai puošnios, tik tas puošnumas būdingas konkrečiam laikotarpiui. Architektai siekė, kad atkuriamas kompleksas savo puošnumu nesisietų su istorinių kurorto vilų architektūra. Tad ir lakoniški fasado ornamentai suprojektuoti nebandant imituoti senovės ir nekonkuruojant su senųjų vilų drožiniais.
Fasadų apdailai naudotos eglės lentos, dengtos lateksine dažyve, fibrocemento ploštelėmis, medinės dekoratyvinės kolonos, matomos iš J. Basanavičiaus gatvės pusės, irgi dengtos lauko medienai skirta dažyve. Stogas nuklotas fibrocementinėmis čerpelėmis.
Akį traukia ir balkonų bei lauko laiptų turėklai. Jiems panaudotas metalas, dažytas milteliniu būdu. Ne tik šie elementai, bet ir medžiagiškumas, spalviniai bei geometriniai sprendimai atsikartoja laikinuose paviljonuose greta komplekso pastatų. Juose įsikūrė įvairias paslaugas siūlantys verslai.
Įprasmino vasaros malonumus
Pirmame 620 kv. metrų ploto komplekso aukšte iš J. Basanavičiaus gatvės pusės įsikūrusios kavinės. Antrame aukšte įrengta nedidelė viešbučio registratūra, iš kurios pro vidaus arba lauko laiptinę patenkama į antrame aukšte įkurdintus kambarius.
Architektė M. Augaitytė paaiškino, kad nesistengta kurti šeimyninio ar prabangaus viešbučio įvaizdžio, labiau akcentuotas trumpas vasaros laikotarpis. Taigi viešbučio, pavadinto „Melt“, kambariai nedideli, baldai funkcionalūs, lakoniški, o pagrindinis akcentas – spalvos interjere.
Visi viešbučio kambariai turi pavadinimą, susijusį su saulėlydžio romantika, įkaitusio smėlio kvapu ir tirpstančių ledų saldumu (pavyzdžiui, „Zenitas“, „Skaidrus dangus“ ir pan.). Šiuos vasaros malonumus įprasmina spalvos, kurių pirmieji potėpiai matomi koridoriuje, toliau – prie įėjimo į kambarį durų, o pravėrus jas atsikartoja kambaryje.
Priklausomai nuo erdvės funkcijos parinktos skirtingos, tačiau panašių atspalvių grindų dangos: registratūrai ir laiptinei panaudotos klinkerio plytelės, kambariuose – medinės grindys.
Kambariuose paliktos betoninės lubos, kuriančios neužbaigtumo įspūdį. Koridoriuose pasirinkti lakoniški plafoniniai šviestuvai, tinkamą akustiką užtikrina palubėse įrengtos medinės akustinės žaliuzės. Registratūroje ir kambariuose – akcentiniai šviestuvai, sumontuoti ant bėgelių ir nukreipti į sieną ar veidrodžius. Prie lovų yra nedideli, taškiniai, skaityti skirti šviestuvai.
Aplinką projektavo atsakingai
AKETURI ARCHITEKTAI komanda ėmėsi tvarkyti ir komplekso aplinką: suprojektavo dangas, takelius, funkcines zonas. Labiausiai architektai džiaugiasi panaudotomis klinkerio trinkelėmis, kurios nebuvo papildomai dažytos. Jos – balto molio su tam tikromis priemaišomis, o baltas molis savo koloritu artimas pajūrio smėliui.
„Sklypo ir pastato santykis pavydėtinas. Daug laisvos vietos aplink pastatą, ir tai reikėjo suvaldyti. Tai stengėmės padaryti pasirinkę želdinius, artimus pajūriui. Greta pastatų pastatyti betoniniai suolai, parko teritorijoje – parko suolai. Mažosios architektūros elementus rinkomės tokius, kurie ne bandytų atkartoti senųjų parkų dekoratyvumą, bet reprezentuotų tai, kas sukurta šiandien“, – reziumavo architektė M. Augaitytė.
Straipsnis paskelbtas žurnale „Statyba ir architektūra“, 2017 / 4.
