Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius atkakliai įrodinėja, kad sostinėje geriausia vieta aukščiausio lygio koncertų salei – Tauro kalnas. Jis pabrėžia, kad vietoj Profsąjungų rūmų įrengus Nacionalinę koncertų salę ir deramai sutvarkius patį kalną, tai taptų patrauklia laisvalaikio vieta ne tik atvykstantiems į renginius, bet ir visiems vilniečiams. Meras nesileidžia į ilgas diskusijas dėl visuomenės aptarinėjamų alternatyvių koncertų salės vietų: Lukiškių aikštės, Seimo garažų prie Žaliojo tilto, aikštelės prie Seimo rūmų.

Tauro kalno varianto propaguotojai žada, kad būsimieji koncertų lankytojai, pastatę automobilį daugiaaukštėje aikštelėje kalno papėdėje, į viršų galės pakilti judančiu taku (travelatoriumi), išgerti kavos kalno šlaite įrengtoje kavinėje, toliau minti dviračiu taku, kuris viaduku virš Tauro gatvės sujungs P. Cvirkos bei Reformatų skverus. Ir tai dar ne viskas, ką siūlo savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ architektai Tauro kalno sutvarkymo projekte.

„Dabartinių Profsąjungų rūmų vietoje planuojama 1 500 vietų salė, kurioje pasirodymus rengtų simfoniniai orkestrai – tai geriausia vieta tokio lygio projektui. Planuose užvažiavimas su požeminiu eskalatoriumi. Įgyvendinus baigiamą rengti Tauro kalno sutvarkymo projektą, bus sukurta tinkama infrastruktūra ir patrauklumas šiai vietai – architektai rado daug puikių sprendimų. Visi jie taps įmanomi, jeigu su Kultūros ministerija rasime bendrą kalbą Nacionalinės koncertų salės klausimu“, – šios vietos privalumus projekto pristatyme vardijo R. Šimašius.

Anot miesto vadovo, visuomet buvo aišku, kad Profsąjungų rūmai buvo ir bus visuomeninės paskirties objektu. Dar 1907 metais Jonas Basanavičius kartu su kitais Lietuvos inteligentais iškėlė Tautos namų idėją – vietą Lietuvos kultūros centrui, kuriame vyktų svarbiausi renginiai ir skatinamas lietuviškumas.

Vilniaus miesto savivaldybė ketina tartis su dabartiniu pastato savininku dėl mažesnės turto pardavimo kainos, nes dabartinė įvardijama suma – 11 mln. eurų už visuomeninės paskirties objektą – įvertinta pagal aplink esančius sandorius komercinei gyvenamųjų butų ar biurų statybai, yra ženkliai per didelė.

„Jeigu nepavyktų su savininku susitarti dėl tinkamos kainos, svarstysime ir galimybę inicijuoti turto paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą“, – drąsiai žada R. Šimašius.

Beje, Kultūros ministerija šiandien pranešė, kad įgyvendindama Vyriausybės įsipareigojimą inicijuoti Nacionalinės koncertų salės statybas įkūrė veiklos grupę, kurios užduotis – atlikti parengiamuosius Nacionalinės koncertų salės darbus.

„Tai, kad Lietuva dar neturi koncertų salės, atitinkančios pasaulinius muzikos standartus, yra nedovanotina. Vyriausybė yra įsipareigojusi šią spragą užpildyti ir tai yra vienas iš prioritetinių kultūros srities darbų“, – teigė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Iki birželio pradžios veiklos grupei pavesta parengti Nacionalinės koncertų salės, atitinkančios pasaulinius muzikos standartus, paslaugų infrastruktūros kokybinius atrankos kriterijus, taip pat atlikti lokalizacijos Vilniaus mieste alternatyvų analizę – Kultūros ministerija, akivaizdu, neplanuoja nesvarsčiusi pritarti sostinės savivaldybės planams.

Greta šių uždavinių, veiklos grupei taip pat pavesta atlikti koncertų salių gerosios tarptautinės patirties pirminę analizę, suplanuoti Nacionalinės koncertų salės paslaugų infrastruktūros sukūrimo etapus, parengti investicijų projekto galimybių studijos techninę užduotį.

Vilniaus savivaldybės rūpesčiu šiuo metu rengiamame Tauro kalno sutvarkymo projekte papėdėje palei Pamėnkalnio gatvę numatyta pastatyti 483 vietų daugiaaukštę stovėjimo aikštelę, liftus neįgaliesiems bei mamoms su vežimėliais, dviratininkams. Mašinų stovėjimo aikštelių stogas bus apželdintas ir pratęs kalno šlaitą. Nuo gatvės pusės numatoma palikti ir vietų komercinės bei kultūrinės paskirties objektams – kavinėms, parduotuvėms, informacijos centrui. Iš parkavimo aikštelės į patį kalno viršų galima bus pakilti judančiu taku, kurį įrengti numatoma po žeme, todėl juo naudotis galima bus ištisus metus. Jis bus įrengtas ties Aukų gatve.

Dar vienas strategiškai ir funkciškai svarbus objektas – viadukas virš Tauro gatvės, kurioje šiuo metu nėra saugaus praėjimo pėstiesiems, sujungsiantis žaliąsias miesto erdves – P. Cvirkos skverą, Rožių alėją, Reformatų skverą. Pasak projekto autorės, „Vilniaus plano“ projektų vadovės Jurgos Večerskytės-Šimeliūnės, tai – svarbi jungtis tiek nuo Senamiesčio keliaujantiems pėstiesiems, viršutine miesto terasa praeiti iki M. K. Čiurlionio gatvės Vingio parko link, tiek norintiems iš Naujamiesčio pasiekti Senamiestį žaliąja jungtimi.

Tauro kalno viršuje numatyta įrengti ir dviračių trasą, kuri įsijungs į miesto dviračių takų sistemą, pėsčiųjų takus – jie būtų patogūs vilniečiams, tačiau vizualiai paslėpti, neardantys kalno šlaito žaliosios pievos vientisumo. Dešinėje kalno pusėje, palei V. Kudirkos gatvę, atsirastų žydinčios pievos, rudenį ir pavasarį kalnui suteikiančios naujų spalvų, kairėje, kaip triukšmo barjeras – formuojami nauji žemaūgių medžių masyvai, dekoratyviniai vaismedžiai. Dar XX a. I pusėje grafas Tiškevičius planavo viešąjį sodą užveisti būtent ant Tauro kalno.

Ant didelio kalno numatyta vieta ir įkomponuotai į šlaitą kavinei, kurios stogas bus taip pat apželdintas, amfiteatrui gatvės muzikantams bei poetams, kalno viršuje – susmulkintoms šlaito terasoms, kuriose galima bus prisėsti ar surengti nedidelį pasirodymą, palikta vieta rogučių mylėtojams. Viršutinėje kalno terasoje numatoma įrengti naują ir atnaujinti esamą vaikų žaidimų aikšteles, sukurti sporto zoną. Dar vienas ambicingas projektas – galimybė ant kalno pastatyti apžvalgos bokštą – „Tauro akį“, nuo kurio atsivertų panorama į Senamiestį ir Naujamiestį.

Nuo V. Mylokaičio-Putino gatvės pusės dauba, skirianti šalia Profsąjungų rūmų nuo Liuteronų sodų bus panaikinta, po žeme bus paliktas požeminis parkavimas ir privažiavimas prie pastato.

Tauro kalno bei jo aplinkos tvarkymo darbai apimtų ir Liuteronų sodų sutvarkymą (buvusios Evangelikų liuteronų kapinės), kurios formavosi nuo XVIII amžiaus antrosios pusės, tačiau, 1958 metais pradėjus statyti Vilniaus Profsąjungų kultūros rūmus, buvo suniokotos.

Istoriniuose žemėlapiuose Tauro kalnas anksčiau buvo vadinamas Molio kalnu (rus. Gora Glinina), tačiau dabartinis pavadinimas, tikėtina, kilo nuo dvarą kalno papėdėje turėjusio Juozapo Daraškevičiaus Boufalo (bouffal lenk. – jautis arba tauras) pavardės. Gyventojams kalną pradėjus vadinti Góra Bouffałowa, ilgainiui šis pavadinimas liko ir buvo tiesiog išverstas į lietuvių kalbą.