LAS vadovas M. Šaliamoras pridūrė, kad organizacijoje siekiama ne gausios narystės, o suburti aktyvių žmonių branduolį. „Žinoma, visuomeninė veikla nėra labai patraukli, čia atlygio nėra. Tačiau žmonės, kurie jaučia vidinį poreikį ką nors keisti, tobulinti, į ją įsijungia. Beje, yra net ne narių, kurie labai aktyviai dalyvauja organizacijos veikloje“, – pasidžiaugė LAS pirmininkas.
M. Šaliamoras neretai sulaukia architektų klausimų, ką jiems gali duoti LAS, kodėl kūrėjai į ją turėtų stoti. „Sovietmečiu įstojusieji į sąjungą, pavyzdžiui, galėdavo gauti nemokamą kelialapį į sanatoriją. Dabar to nėra. Žinoma, savo nariams turime sukūrę tam tikrų lengvatų, propaguojame jų kūrybą, jiems paprasčiau dalyvauti parodose. Tačiau tai neužginta ir kitiems architektams. Dėl tokio liberalumo kartais esame ir kritikuojami, tačiau, mano požiūriu, joks griežtumas neprivers žmogaus aktyviau bendradarbiauti, šis poreikis turėtų atsirasti natūraliai“, – įsitikinęs architektas.
Atsiminimai
Architektas, Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros profesorius Algimantas Mačiulis 2008 metais išleistoje knygoje „Permainingi metai. Architekto užrašai“ savo atsiminimais dalijasi ir apie Lietuvos architektų sąjungos (LAS) sovietmečio periodą. Autorius rašo, kad 1969 metais sąjungoje buvo 325 nariai, 257 vyrai ir 68 moterys; daugiausia narių buvo Vilniuje (152) ir Kaune (127), mažiau Klaipėdoje (18), Šiauliuose (11), Panevėžyje (7), kituose miestuose – vos po 1.
„LAS nariai, 1966 metų gegužės 18 dieną susirinkę į VI suvažiavimą, išsirinko 28 narių valdybą ir valdybos prezidiumą. Jame buvo Juozas Vaškevičius (pirmininkas, dabartinio Lietuvos architektų rūmų pirmininko Juozo Vaškevičiaus tėvas – red.), Anatolijus Rusteika (pirmininko pavaduotojas), Stasys Abramauskas (pirmininko pavaduotojas), Algimantas Mačiulis (sekretorius) ir nariai Albertas Cibas, Vytautas Balčiūnas, Algimantas Nasvytis, Gediminas Valiuškis, Vaclovas Miliūkštis, Aida Lėckienė, Petras Lapė bei Alfredas Paulauskas.
Tai sausa statistika. Dabar, pažvelgus į šias pavardes, į bendrą nuotrauką, mintyse atgyja tų žmonių veidai, susitikimų ir darbo akimirkos, to laikotarpio atmosfera. Trejetą metų (nuo 1966-ųjų iki 1969-ųjų) teko artimiau bendrauti ir kartu dirbti su LAS pirmininku J. Vaškevičiumi. Susitikdavome beveik kas dieną po darbo sąjungos patalpose, pastate tuometėje Lenino aikštėje (dabar – Vasario 16-osios g. 13). Juozas buvo lėto būdo, sėdėdavo valandų valandas, kol surašydavo kokį nors raštą. Paprašius patarimo jis taip ilgai galvodavo, kad man neužtekdavo kantrybės ir pats pasiūlydavau sprendimą. Tuo metu LAS įsigijo lengvąjį automobilį „Moskvič“, vairuotojas Jonas Broga pirmininką mokė vairuoti, bet aš atsisakiau kartu su J. Vaškevičiumi važiuoti manydamas, kad jo lėtoka reakcija. Taip ir atsitiko – pirmininkas vairuodamas naują mašiną pateko į avariją…
LAS patalpose, rūsyje, įsirengėme biliardinę, be to, nupirkome du spalvoto vaizdo televizorius (vienas iš jų teko Kauno skyriui). Į LAS patalpas pradėjo užsukti vis daugiau architektų. Užeidavo ir chirurgas Kostas Širmenis. Paprastai jis atsinešdavo kumpio ir konjako butelį (atsidėkojimas už sėkmingą operaciją), mėgdavo pabūti, ilgiau pabendrauti (gal jį čia traukė simpatiška LAS sekretorė?).
