Beje, tokia podukros dalia – ne tik architektūros, bet ir apskritai visos kultūros problema. O kultūra nelaukia – jei nepuoselėji jos kas dieną, to ilgainiui ima išvis nebereikėti. Tad LAS uždavinys pastaruosius 20 metų ir yra pasivyti tai, kas buvo apleista per 50 okupacijos metų“, – kalbėjo architektas G. Blažiūnas.
Architekto Kęstučio Pempės akimis, LAS yra turbūt visus architektus vienijanti organizacija, ar bent jau taip turėtų būti.
„Bendrų profesinės aplinkos gerinimo klausimų visada buvo ir bus, o palyginti su kitomis kūrybos sritimis ar kitais menininkais mūsų profesijos atstovai susiduria su bene daugiausia iššūkių, šie nuolat keičiasi, nes labai stiprią įtaką turi technologinis progresas, statybos pramonė, inžinerija ir pan. Žinoma, per visą gyvavimo laikotarpį atitinkamais etapais LAS reikšmė buvo skirtinga – kaip ir nuolat visuomenėje kintantis architekto autoritetas, architektūros supratimas. Ir šie pasikeitimai ne visada buvo architektų naudai. Sąjunga vienydama architektus turi galimybę apie šias problemas kalbėti viešai, organizuoti parodas, rengti geriausių projektų konkursus, taip visuomenei siųsdama ženklus, ką patys profesionalai, kūrėjai vertina, į ką siūlo atkreipti dėmesį“, – mano K. Pempė.
Organizacijų veikla dubliuojasi
Pašnekovas taip pat apgailestavo, kad šiandien architektai atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje: „Kam jie rūpi, kam priklauso valstybinio reguliavimo lygmenyje, gana sunku susivokti – jie tapo tarpinstituciniais našlaičiais.“
Šiuos ir daug kitų šiandien architektams aktualių klausimų galėtų ir turėtų spręsti LAR, jeigu tai būtų visavertė organizacija, o ne jos karikatūra, negražbyliavo K. Pempė. „Kadangi siekiant profesinės savivaldos neįvykdyta europinė direktyva ir rūmai veikia tik iš dalies, puse kojos, kai kuriuos klausimus neišvengiamai priversta spręsti LAS, nes tai jau tampa pilietine jos pareiga“, – teigė pašnekovas.
Buvęs LAS pirmininkas G. Blažiūnas irgi sutinka, kad sąjungos ir rūmų veikla neretai dubliuojasi.
„Šiandien turime, galima sakyti, dvi visuomenines organizacijas. Tačiau kadangi buvo priimtas toks pusinis įstatymas, pagal kurį įsteigti LAR, jie ir išėjo truputį kreivi šleivi. Norėjosi, kad ši organizacija labiau tvarkytų profesijos reguliavimo dalykus, veiktų kaip profsąjunga, prižiūrėtų architektų veiklą, etiką, sutartis, kad jos nediskriminuotų. Naiviai tikėjomės, kad LAR suvienys architektų visuomenines ir savireguliavimo funkcijas, tačiau šiandien rūmai tam neturi pakankamai įgaliojimų“, – pripažino G. Blažiūnas.
Gausios narystės nesiekia
Šiandien LAS vienija daugiau kaip 1000 narių ir turi savo skyrių ne tik didžiuosiuose šalies miestuose. Anot architekto K. Pempės, sveikintina, kad LAS nėra centralizuota ir veikianti tik sostinėje.
„Labai aktyvūs Klaipėdos, Kauno skyriai, jie turi savo vidinį kūrybinį gyvenimą, sprendžia daugybę klausimų ir palaiko gerus kontaktus su savivalda. Anksčiau buvo telktos pastangos, kad tokių skyrių šalyje būtų įsteigta dar daugiau, tačiau tai vėlgi priklauso nuo asmenybių, iniciatyvių žmonių. Pavyzdžiui, nors tarp Klaipėdos ir Palangos yra nedidelis atstumas, palangiškiams nestinga ambicijų turėti atskirą skyrių, o kai reikia – ir organizuoti veiklą kartu su klaipėdiečiais“, – paminėjo pašnekovas.
