• ruukki
  • tikkurila
  • ruukki
  • tikkurila

5 centimetrai pro šalį

2016 birželio 19 d.
UAB „Tiksli forma“ archyvo nuotr.
UAB „Tiksli forma“ archyvo nuotr.

Daugelio sporto šakų atstovai Lietuvoje norėtų panašios treniruočių ir varžybų bazės, kaip turi krepšininkai. Biatlonininkai – irgi. Tačiau geriausia jiems galimybė šiandien – treniruotės biatlono centre Latvijoje, Maduonoje. Ir ne todėl, kad čia sniegas baltesnis, o todėl, kad Lietuva iki šiol neturi biatlonininkų treniruotėms pritaikytos sporto bazės. Ignalinoje, Nacionaliniame žiemos sporto centre, 2015-ųjų pabaigoje baigtą statyti biatlono kompleksą Lietuvos biatlono federacija (LBF) laiko netinkamu naudoti dėl projektavimo ir statybos klaidų.

Biatlono rinktinė – be sporto bazės

„Mūsų komanda yra vienintelė tarp Pasaulio taurės varžybų dalyvių, kuri rungiasi šiose aukščiausio lygio Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) varžybose neturėdama sporto bazės – reikalavimus atitinkančios atviros šaudyklos“, – kiekvienas gali pats pasirinkti, didžiuotis ar apgailestauti dėl šio LBF prezidento Arūno Daugirdo paminėto fakto.

Prieš kelerius metus biatlonininkams įžiebta permainų viltis vėl prigesinta – praėjusį gruodį valstybinei komisijai priduota Lietuvos žiemos sporto centre Ignalinoje įrengta biatlono infrastruktūra neatitinka LBF lūkesčių. A. Daugirdas kategoriškas – kompleksas netinka ne tik varžyboms, bet net ir šalies biatlono rinktinės treniruotėms.

Modernizuotame Ignalinos žiemos sporto centre LBF planavo ruoštis dar 2014-ųjų olimpinėms žaidynėms Sočyje. 2013 metais turėjo būti baigtas Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) prie Lietuvos Respublikos vyriausybės užsakymu pastatytas IBU reikalavimus atitinkantis biatlono kompleksas. Jį projektuoti 2009 metais ėmėsi bendrovė „Tiksli forma“, kurios sąskaitoje – bene du trečdaliai Lietuvos sporto infrastruktūros projektų (jei neskaičiuosime garsiųjų krepšinio arenų).

Nacionaliniame žiemos sporto centre, kur jau veikė kalnų keltuvai, viešbutis, maitinimo įstaigos, buvo suprojektuotas modernus varžybų aptarnavimo centras, biatlono šaudykla, 7500 metrų ilgio slidinėjimo trasos atnaujinimas įrengiant apšvietimą ir sumontuojant sniego gaminimo įrenginius. Viskas, tiesą sakant, ir padaryta. O visa LBF problema, dėl kurios biatlonininkai ketina ir toliau treniruotis kaimyninėje šalyje – dėl 5 centimetrų. Tačiau apie tai vėliau.

2,5 mln. eurų vertės modernizacijos projektas

Ignalinos žiemos sporto centre suplanuota biatlono treniruočių ir varžybų bazė buvo pirma po nepriklausomybės atkūrimo investicija į žiemos sportą. Ir tai, žinoma, kėlė sportininkams euforiją. Tačiau informacijos apie kuriamą bazę, pasak A. Daugirdo, buvo mažai – biatlonininkus pasiekdavo tik gandai apie parengiamojo proceso eigą. Sužinoję, kad projektą vykdo ne Lietuvos žiemos sporto centras, o KKSD, nusprendė patys parodyti iniciatyvą – paskambino pasiteirauti detalių ir pataikė dieną prieš paskutinį projekto svarstymą bei atidavimą gamybai – valstybės investicinei programai.

LBF atstovai nuvyko į svarstymą ir čia gavo progą pasiteirauti, kodėl nei projekto vykdytojai, nei projektuotojai neieškojo kontakto su potencialiais bazės naudotojais. Anot A. Daugirdo, biatloną išmanantiems žmonės buvo iškart akivaizdu, kad projektas neatitinka Tarptautinės biatlono federacijos reikalavimų.

„Mums kilo klausimų, kodėl prisidengiant Žiemos sporto centru, žiemos sportu, tariantis tik su vienu konsultantu – centro direktoriumi Broniumi Cicėnu, skubotai statomas rimtas ir didelės apimties investicinis objektas. Į netinkamai suplanuotą objektą buvo ketinama investuoti beveik 2,5 mln. eurų“, – prisiminė A. Daugirdas.

KKSD leido įsikišti į procesą LBF – skyrė projekto ekspertizei ir korekcijoms kelias papildomas savaites. LBF iškart išsiuntė projektą įvertinti tarptautiniams ekspertams.

„Konsultuotis tikrai yra su kuo – čia tik Lietuvoje biatlono komplekso statyba – neeilinis įvykis, – patikino A. Daugirdas. – Aplinkinėse valstybėse jų pristatyta daug: Latvijoje – 4, Estijoje – 3, Baltarusijoje – bene 6.“

Lietuvius konsultavo estas Kalju Valgus, kuris kelias kadencijas dirbo IBU techniniame komitete ir yra konsultavęs daugiau nei dešimties šaudyklų įrengimo projektų rengėjus. Projektą ekspertavo ir kiti specialistai.

„Per vieną savaitę ekspertai atsiuntė projekto pastabas, per kitą projektuotojai korekcijas perkėlė į projektą. Buvo koreguotas stadiono statinių – šaudyklos, baudos rato, teisėjų patalpų, tribūnų ir t. t. – išdėstymas, įvažiavimo ir išvažiavimo kryptys, trasų plotis. Kitaip tariant, projektas koreguotas taip, kad atitiktų tarptautinius reikalavimus“, – pasakojo A. Daugirdas.

Kaip apsisaugoti nuo šūvių į varnas?

ignalina biatlonas 2

Projekto nesuderino policija – jos vertinimu, projektuotojai ne iki galo išsprendė saugumo šaudymo zonoje problemą. Federacija, pasak jos prezidento, tikėjosi, kad projektuotojai 3 ar 4 metrais paaukštins atraminę sienelę ir aptvers už šaudymo zonos esantį kalną. Tačiau šis sprendimas netiko – LBF girdėjo kalbų, kad yra suinteresuotųjų ta teritorija, ant kalno planuojama kažkokia veikla.

Tada, anot LBF prezidento, kažkam ir šovė idėja panaudoti bene prieš 40 metų Vokietijoje įrengtų gaudytuvų principą – pastatyti savotiškus stogelius, saugančius tam tikrą šaudymo trajektoriją. Policijai sprendinys tiko, ir projektas netrukus jau buvo atiduotas įgyvendinti. A. Daugirdas pabrėžė – vadinamieji gaudytuvai atima galimybę pretenduoti rengti Ignalinoje tarptautinio rango biatlono varžybas ir net kokybiškai treniruotis. Ar Lietuva ir šiaip gali svajoti apie tarptautinio rango varžybas – ne mūsų leidinio tema.

Kad gaudytuvų reikia atsisakyti, teigė ir LBF kvietimu jau įpusėtus darbus apžiūrėti 2011 metų rudenį į Ignaliną atvykę šaudymo įrangos ir biatlono specialistai.

„Apžiūros protokolą išsiuntėme KKSD, Lietuvos žiemos sporto centro direktoriui, atrodo, ir projektuotojams. Jokio rezultato“, – reziumavo A. Daugirdas.

Vietoj sienelės – metaliniai stogeliai

ignalina biatlonas 3

Lietuvos žiemos sporto centro modernizacijos projektą rengusios bendrovės „Tiksli forma“ architektai – projekto darbo vadovas Jokūbas Fišeris ir Kęstutis Mikulskis pripažino – vadinamieji gaudytuvai tikrai yra seniena.

„Tokių įrenginių šiandien praktiškai nėra, tik internete matėme. Įprastai įrengiamos paaukštintos sienelės. Pavyzdžiui, Estijoje už vienos šaudyklos irgi yra kalnas, ir jame prismaigstyta lentelių – „Nevaikščioti, šaudoma“. Tačiau mes privalėjome įrengti gaudytuvus, nes kitų galimybių ten nebuvo – neturime jokių įstatymų potvarkių, leidžiančių įrengti apsaugas kitokiais būdais, – teigė J. Fišeris. – Lietuvoje projektuotojai gali vadovautis tik Tirų ir šaudyklų įrengimo taisyklėmis – keliolikos puslapių leidinuku.“

Tiesa, vėliau architektai užsiminė ir apie kitą savo pasirinkimo motyvą – esą niekas Ignalinos rajono savivaldybėje nesiimtų atsakomybės vietoj gaudytuvų rinktis sienelės paaukštinimą ir kalno aptvėrimą.

Vis dėlto LBF atstovai tvirtina, kad pernai iš savivaldybės vadovų yra girdėję patikinimą, kad valstybei priklausančios žemės aptvėrimas nesukeltų problemų. O jiems kreipusis į vidaus reikalų ministrą atvykę Policijos departamento licencijavimo skyriaus specialistai patvirtino, kad saugumo problemą buvo įmanoma išspręsti ir neįrengiant gaudytuvų. Pasak A. Daugirdo, yra preliminariai apskaičiuota, kad pertvarkyti šaudymo zoną pagal šiandienius standartus kainuotų apie 100 tūkst. eurų.

LBF skundžiasi ir dėl to, kad gaudytuvai yra per žemi. Kai kuriems aukštesnio ūgio sportininkams tik priklaupus pavyktų nusitaikyti į šaudymo skydą, šiek tiek utriruodamas vaizdą piešė A. Daugirdas.

Anot bendrovės „Tiksli forma“ vadovo K. Mikulskio, yra įvairių pavyzdžių šiuo klausimu. Tarkime, kanadiečiai laikosi standarto, kad stovinčio žmogaus akys yra 150 centimetrų aukštyje, pritūpusio – 80, gulinčio – 30 centimetrų. Šiuo atveju laikyta, kad stovinčio žmogaus akys yra 1,6 metro aukštyje, ir dar pridėta apie 30 centimetrų rezervui.

„Mums reikėjo kalną apsaugoti nuo šaudymo klaidų ir gulint, ir stovint. Ir dar atsižvelgti į tai, kad situacija keičiasi priklausomai nuo sniego storio. Taip viskas tampa gana sudėtinga“, – atkreipė dėmesį J. Fišeris.

Vis dėlto BFL atstovai spėja, kad kaip tik įvertinti sniego dangos storį – 25–30 centimetrų – projektuotojai, ko gero, ir pamiršo, tad taip susidarė konstrukcijos aukščio deficitas. Sklido gandų, kad gaudytuvai dar buvo ir specialiai pažeminti, kažkam nusprendus, jog jie per aukšti.

5 centimetrų kaina – tarptautinio masto varžybos

ignalina biatlonas 6

Ignalinos žiemos sporto centro modernizacijos projektas ir įgyvendinti darbai (UAB UAB „Tiksli forma“ arhyvo vaizdo medžiaga)

Didžiausia šaudymo zonos problema – minėtieji 5 centimetrai, kuriais gaudytuvų koridorių plotis skiriasi nuo šaudymo skydelių pločio. Lyg ir nežymus skirtumas per 30 šaudymo skydelių išauga iki 1,5 metro. Išeitų, kad kraštinis sportininkas turėtų šauti kone įstrižai, trukdant gaudytuvų kolonoms.

Projektuotojai tam turi paaiškinimą – 2009-aisiais rengiant projektą vadovautasi 2008 metais patvirtintomis IBU taisyklėmis, kuriose buvo numatyta, kad minimalus šaudymo koridoriaus plotis yra 2,7 metro, o maksimalus – 3 metrai. Kadangi projektuotojus ribojo sklypo parametrai, buvo suprojektuoti minimalaus pločio koridoriai ir atitinkamai – kas antrą šaudymo koridorių stovinčios gaudytuvų kolonos. Tačiau 2010 metais Tarptautinės biatlono federacijos taisyklės buvo atnaujintos, ir jose nustatyta, kad minimalus šaudymo koridoriaus plotis – 2,75 metro.

Bendrovės „Tiksli forma“ architektai apgailestauja – šaudymo įrangos gamintojai buvo atvykę į Lietuvą, puikiai žinojo, kad šaudymo zona suprojektuota pagal senąjį reglamentą, bet nepanoro į tai atsižvelgti.

„Gamintojai nuėjo paprasčiausiu keliu – pasakė, kad jiems taip netiks, nurodė gaudytuvus išardyti ir atvežė platesnius taikinius. Siūlėme federacijai dar vieną sprendimą – perstatyti skydus pradedant nuo centro, bet jie nenori to daryti, tik reikalauja nuimti gaudytuvus“, – aiškino J. Fišeris.

Tai, kad biatlono komplekso statybos metu LBF prezidentas tapo Suomijos kompanijos, tiekusios Ignalinos projektui šaudymo įrangą, atstovu Lietuvoje, architektų nuomone, irgi nepadėjo spręsti situaciją.

LBF prezidentas priminė kitą istorijos dalį – jei ne federacijos įsikišimas į generalinio rangovo derybas su gamintoju (o šią įrangą gamina tik dvi gamyklos, ir Lietuva buvo pasirinkusi tinkamesnę bei pigesnę), ko gero, būtų reikėję tartis su brangesniosios įrangos gamintoju: „Generaliniam rangovui trejus metus vilkinant pirkimus, visi pirmojo gamintojo pasiūlymai buvo atšaukti. Turėjome įrodyti, kad mums tikrai reikia šios įrangos.“

Konkurso sąlygose buvo pasakyta, kad įranga turi atitikti IBU reikalavimams. „O mes norėtume, kad gamintojai specialiai Lietuvos užsakovui tiektų reikalavimų neatitinkantį gaminį? Koks gamintojas rizikuos savo reputacija?“ – retoriškai klausė LBF prezidentas. Jis priminė ir tai, kad ne mažesnis nei 2,75 metro koridoriaus plotis buvo nurodytas ekspertų pastabose dar priduodant projektą Valstybės investicijų programai.

Tačiau svarbiausia – gaudytuvais apdangstyta šaudymo zona užkerta kelią rengti tarptautinio lygio varžybas.

Projektuotojų ir sportininkų susišaudymai

Šaudymo zonos kliuviniai – tik dalis spalvingo naujojo komplekso paveikslo. Biatlonininkai turi daug neatsakytų klausimų: kodėl tunelio, skirto aptarnaujančiam personalui ir treneriams patekti į teritoriją prieš šaudymo zoną, stogelis iškyla kaip tik ten, kur trukdys matyti kuklaus dydžio tribūnoje tilpsiantiems keliasdešimčiai žiūrovų; kodėl tribūna tik viena, vos 9 metrų pločio, galinti sutalpinti tik keliasdešimt žmonių; kodėl visi apšvietimo stulpai stovi palei automobilių stovėjimo aikštelės perimetrą, o vienas – per vidurį, lyg laukdamas automobilio bamperio; kodėl keli gigantiški apšvietimo stulpai įrengti taip arti trasos, kad negali pravažiuoti ją tvarkantis traktorius; kodėl administraciniame pastate, kur kelios patalpos bus skirtos su toksinėmis medžiagomis dirbantiems slidžių tepėjams, nėra dirbtinio oro ištraukimo.

Bent dalį priekaištų projekto autoriai nori atremti: tikina, kad projektavimo sąlygose nebuvo numatytos slidžių tepėjų patalpos – čia minėtos tik patalpos varžybų teisėjams, treneriams, sportininkams persirengti, treniruoklių ir konferencijų salė ir pan. Tačiau ventiliacija, patikino architektai – išsprendžiama problema. Be to, yra ir kita praktika – slidžių tepėjus, bent jau tuos, kuriems pristinga vietos stacionariuose pastatuose, galima įkurdinti konteineriniuose vagonėliuose.

Projektuotojai nepriima pretenzijų ir dėl itin kuklios tribūnos – esą projektavimo užduotyje nebuvo įvardytas žiūrovų skaičius, tad projekte buvo numatytas vienas tribūnų segmentas. Tik įrengtas jis taip, kad esant reikalui būtų galima pastatyti tokius dar devynis. Tiesa, šiam paaiškinimui prieštarauja pačių architektų nubraižytas projektas, kuriame tribūna tęsiasi per visą šaudyklos plotį.

Pirkimų už mažiausią kainą pavyzdys

ignalina biatlonas 5

Administracinis Žiemos sporto centro pastatas (projekto autoriai – UAB „Tiksli forma“)

Jau praeityje ir nemaloni istorija su sniego gaminimo mašinoms palei atnaujintą slidinėjimo trasą nutiestais elektros tinklais. Projektuotojai buvo parinkę juos varinius ir galingesnius, jeigu prireiktų plėsti trasas ir prijungti daugiau sniego gaminimo mašinų. Tačiau rangovai taupydami nutiesė juos aliumininius. Kilus triukšmui teko juos pakeisti, bet ginčas buvo sprendžiamas 1,5 metų, ir darbai objekte tuo metu beveik nevyko.

Architektai komentavo atvirai – jiems išvis keista, kad rangovas – bendrovė „Avona“ – šį objektą pabaigė ir nesubankrutavo. Konkursas rangovui parinkti vyko pačiame krizės įkarštyje – 2009 metų vasarą – ir rangovai laimėjo jį už itin mažą kainą – kalbama, kad net 30 proc. mažesnę nei konkurentų. Ir akivaizdu, kad sutaupyti jiems pavyko ne visada.

LBF prezidentas nesistebi tuo, kad kompleksą su visomis neišspręstomis problemomis pasistengta priduoti valstybinei komisijai: „Suprantama, kad niekas nenori grąžinti Europos Sąjungos (ES) pinigų. Tačiau čia labai daug nekompetencijos ir taikytas principas, kad geriau blogai, bet iki galo.“

Nauja viltis – Nemenčinės biatlono bazė

Federacijos akiratyje dar vienas šiuo metu plėtojamas biatlonininkų poreikiams skirtas projektas. Tai – Vilniaus rajono sporto mokyklos Nemenčinėje įrengiama biatlono bazė. Tiesa, čia negalės vykti tarptautinės varžybos, nes įrengta tik 20 šaudymo skydelių.

Projektas pastatyti administracinį pastatą ir šalia šaudyklą pradėtas kurti prieš penkerius metus, bet užtruko juridiniai žemės grąžinimo ir skyrimo šiai veiklai reikalai. Kai savivaldybė galiausiai galėjo suteikti 6,5 hektaro žemės rekreacijos ir sporto funkcijai, darbai įsukti pavydėtinu tempu – 2015 metais savivaldybei šaudyklai įrengti skyrus 335 tūkst. eurų, ji jau įrengta, priduota policijai, o dalis trasos išasfaltuota.

Pasak biatlono centro iniciatoriaus – planus apie šios sporto šakos bazę jau dešimtmetį kūrusio Vilniaus rajono savivaldybės sporto mokyklos direktoriaus Marijano Kačanovskio, biatlonininkams pakanka ir 2,5 kilometro ilgio trasos, bet dabar projektuojama ilgesnė – 3 kilometrų, kuri tiks ir riedutininkams. Lėšų kitąmet tikimasi gauti iš savivaldybės ir ES struktūrinių fondų. O jau šiemet bus skelbiamas konkursas administraciniam pastatui pastatyti. Čia bus sutelktos vyriausybės ir savivaldybės lėšos.

Pasak M. Kačanovskio, suplanuotos visos funkcijos, kurių gali prireikti rengiant šalies masto varžybas. Nemenčinėje tikimasi organizuoti ir Lietuvos čempionatus (kurie dabar vyksta Maduonoje), ir Baltijos taurės jaunimo varžybas, o kol kas – bent jau jaunųjų biatlonininkų treniruotes. Jų stovyklos pastaraisiais metais irgi vykdavo Maduonoje. Ten, pasak sporto mokyklos direktoriaus, pigiau nei Ignalinoje net priskaičiavus kelionės ir gyvenimo išlaidas.

ignalina biatlonas 7

Greito problemos sprendimo nežada

Vieno iš Lietuvos žiemos sporto centro dalininkų – KKSD – generalinis direktorius Edis Urbanavičius neabejoja, kad centru naudosis ir slidininkai, ir biatlonininkai. Anot E. Urbanavičiaus, klausimas yra tik tai, ar jis tiks tik augančiam jaunimui, ar ir aukštesnio lygio sportininkams.

„Tokio lygio trasų Lietuvoje daugiau neturime. Brangu ar nebrangu – kiekviena kaina turi turėti pagrįstas sąnaudas. KKSD tapo trasos valdytoju, ir tikrai tuo domėsimės. Dabar turėsime pasirūpinti normalia vadyba ir centro įveiklinimu. Iki šiol centro veiklai trūko kontrolės. Ketinimų protokolai dėl centro naudojimo turėjo būti pasirašyti dar prieš pradedant projektą, bet viską teks daryti dabar“, – sakė KKSD generalinis direktorius. Jis neatmeta tikimybės, kad ateityje bus svarstoma ir galimybė rekonstruoti šaudymo zoną atsisakant gaudytuvų.

„Reikia svarstyti visus geriausius variantus, o ne užsispirti“, – reziumavo E. Urbanavičius.

Tačiau biatlonininkams, panašu, dar bent penkerius metus teks treniruotis arba Maduonoje, arba Nemenčinėje. Mat, anot KKSD vadovo, modernizacijos užsakovus saisto projektui gautos ES fondų lėšos.

Komentarai

statyba ir architektura
archicad