Kas tai?

• Puiki dovana draugams iš Lietuvos ir užsienio (tekstai – lietuvių ir anglų k.).
• Būtina kiekvieno lietuvybę puoselėjančio, šiuolaikiško žmogaus bibliotekos puošmena.
• Solidi alternatyva norinčiam neapsiriboti šalies istorinės architektūros išmanymu.

100 metų, kaip gimė modernios Lietuvos architektūros spauda – simbolišku atskaitos tašku būtų galim laikyti 1922 metais Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos atstatymo komisariato išleistą žurnalą „Statybos menas ir technika“. Ir vėliau spaudoje laikytasi metraštininko pareigos fiksuoti naujus architektūros kūrinius, jų gimimo aplinkybes – iš tarpukario periodinės žurnalistikos estafetę 1957 m. perėmė žurnalas „Statyba ir architektūra“, leidžiamas iki šiol.

2022 m. „Statybos ir architektūros“ išleistas leidinys pirmą kartą apžvelgia visą modernios lietuviškosios architektūros šimtmetį: kas ir kaip buvo statoma, kas kūrė, ir kas daroma Lietuvoje dabar?

Tarpukario architektūros situaciją leidinyje aptaręs architektūros istorikas, dr. Vaidas Petrulis pastebi, kad „dvi dešimtys nepriklausomybės metų šalies gyvenime – neabejotinai trumpas laikotarpis. Tačiau ne permainų metu. Tarptautinis architektūrinės kalbos virsmas iš tradicinės, klasikiniais estetikos kanonais grįstos sampratos link naujosios, modernistinės estetikos sutapo su valstybės kūrimosi laikotarpiu.“

Jo manymu, prabėgus „bemaž šimtmečiui, esminiu tarpukario Lietuvos architektūros pasiekimu galėtume laikyti nuoseklią, sparčią, į modernaus pasaulio standartus orientuotą aplinkos transformaciją, kurią taikliai nusako „Frankfurter Zeitung“ atsiliepimas apie Kauną: „Baltijos sričiai po karo buvo daromas priekaištas, kad čia prasideda rytai. Tuose kraštuose buvo daromos visos pastangos nusikratyti rytų požymiui. Pažvelgus į Kauno miestą, esą, galima matyti, kad per paskutinius 20 metų norėta pakeisti rytų gyvenimo formą. Dėl to Kaunas buvęs pavadintas prieštaringumų miestu. Pažvelgus į jo modernias statybas, galima pasakyti, kad rytų požymis likviduojamas. Rytų požymių likvidacija apimanti platesnes sritis, ne tik statybą. Baltijos valstybės buvo laikoma sritimi, už kurios prasidedanti Azija. Ta nuomonė buvusi klaidinga.“

Ir sovietmečiu gyvą kūrėjų ryšį su tarpukario Lietuvos architektūra fiksuoja architektūros istorikė, dr. Marija Drėmaitė: „Jaunosios kartos architektams siekiant sukurti kitokią nei sovietinė architektūrą, svarbiu įkvėpimo šaltiniu tapo tarpukario modernizmo palikimas.“  Kitas jų inspiracijų šaltinis – Vakarų Europos šalių, o ypač Suomijos architektūra: „Lietuvos architektams darė įspūdį šios šalies modernizmo pastatų ir gamtos darna, modernios ir natūralios medžiagos, aukšta statybos kokybė, aplinkos sutvarkymas, tarptautinio modernizmo ir regioninio identiteto dermė“. Jos manymu, sovietinis laikotarpis Lietuvoje „paliko gausų architektūros sluoksnį. Nepaisant totalitarizmo ir ekonominių nepriteklių, Lietuvoje sovietmečiu susiformavo stipri architektūros mokykla, turėjusi savitus bruožus, išskirtinumą SSRS kontekste ir netgi susilaukusi „sovietinių vakarų“ epiteto.“

Panašią lietuvių architektūros raidos liniją įžvelgia ir architektūros kuratorė ir kritikė Rūta Leitanaitė, svarbiais pastarųjų nepriklausomos Lietuvos architektūros dešimtmečių bruožais įvardijusi gebėjimą „užčiuopti konteksto, vietos esmę, jautriai elgtis su itin vertingu architektūriniu, urbanistiniu palikimu, [kuris] matyt, yra universali stiprioji savybė, kuri padeda sulaukti pripažinimo ir užsienyje“.

Periodinės lietuvių architektūros spaudos solidus šimtmečio jubiliejus – proga atsigręžti ir įvertinti ilgą, sudėtingą Lietuvos moderniosios architektūros kelią tapatybės link. Kas mes esame? Ką kuriame ir kuo didžiuojamės, kuo esame įdomūs? Laukiame Jūsų.

Faktai